Prisiminimuose – pasivaikščiojimai su dvarininku (IV)

Griūvančios senų klojimų sienos, tarp aukštų žolių vėjo gairinami akmeniniai pamatai, supilti nauji kauburėliai su kryžiaus ženklu – laikas negailestingai pasiima savo. Nykstantys kaimai, viensėdžiai, tuštėjančios sodybos – tokia modernėjančio pasaulio kaina. Žvelgdami į ateitį, neretai pamirštame savo istoriją. Nebevertiname ir nebesaugome to, ką reikėtų išsaugoti, dėl ko galime didžiuotis savo kraštu. Skaičiai negailestingi – iš 119 dvarų Utenos rajone liko tik 15. Ir didelė dalis jų stovi pamėkliški, virkauja prabėgusių dienų gyvybės, taikydamiesi su yrančių sienų šaltumu ir užkaltų langų tamsybe. Buvusios didybės neliko ir Jotaučių dvaro sodyboje.

Be jau minėtų ir aprašytų Jotaučių dvaro sodybos objektų, Kultūros vertybių registre įregistruoti dar du: tai pastatas, priklausantis Jonui Vilkui, ir buvusios arklidės – Renatos Boguševičienės nuosavybė.
Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, stačiakampis vieno aukšto pastatas su atvira pastoge – buvusi kalvė. Tačiau gyventojai prisimena, kad čia būta ir kumetyno. Žurnalistams užsukus apžiūrėti statinio, pasitiko liūdnas senos aukštos sausos žolės ir piktžolių lingavimas – seniai čia būta žmogaus. Žengti į pastato vidų ir nedrąsu, ir nesaugu. Akivaizdu, kad neužkonservuotame pastate pasidarbavo tiek gamta, tiek piktavaliai – tik viena yra nekontroliuojama stichija, o kita – tyčinis niokojimas.
Žinomas sportininkas Jonas Vilkas teigė šį pastatą įsigijęs prieš gerą dešimtmetį. „Vyliausi, kad įrengsiu sendaikčių muziejų, tačiau mano sumanymas nepavyko. Sunku buvo vienam viską organizuoti. Siūliau prisidėti liaudies meistrui, tačiau pritarimo nesulaukiau”, – apgailestavo J. Vilkas. Jis neslėpė, kad sulaukia ir už tokių pastatų išsaugojimą atsakingų institucijų dėmesio, todėl žino ir supranta savo pareigą užkonservuoti statinį, kad jo neardytų gamtos sąlygos. „Nuo gamtos gali apsaugoti, o štai nuo neklaužadų – nelabai. Nedori vaikai apardė plytas, išdraskė užkaltus langus. Kreipiausi į policijos pareigūnus. Jie tik įspėjo tėvus dėl netinkamo vaikų elgesio”, – pasakojo „Utenos dienos” pašnekovas. Kol kas J. Vilkas imasi tik būtiniausių darbų – apipjauna krūmus, šienauja žolę, tačiau ateis eilė ir rimtesniems darbams, kurie būtini pastatui apsaugoti. „Ir visa tai reikės atlikti iš savo kišenės, nemanau, kad galėtų būti kokia nors parama”, – svarstė J. Vilkas ir paminėjo, kad kolūkinės santvarkos laikais ten buvo dirbtuvės, pieninė, o dar ankstesniais laikais, anot jo, – kumetynas.
Kiek kitokia situacija yra su arklidėmis. Jas įsigijusi R. Boguševičienė įgyvendino savo sumanymus. Tiesa, moteris pasakojo, kad tai jai brangiai atsiėjo. „Arklides nusipirkau daugmaž prieš septynerius metus. Tuomet jos buvo itin blogos būklės. Nebuvo stogo dalies, nuo trąšų laikymo kolūkių laikais buvo pakenkta vidaus apdailai”, – prisiminė pašnekovė. Ji teigė, kad reikėjo nemažai pastangų, jog pastatui grąžintų jų tikrąją paskirtį. Tapusi arklidžių šeimininke, moteris ėmėsi svarbiausių darbų. Buvo sutvarkytas stogas, išbetonuotos grindys, nuplautos sienos. „Ir nors tuomet dar nebuvo ypatingų reikalavimų architektūrinių paminklų išsaugojimui, mes ėmėmės visų reikiamų atsargumo priemonių, kad išsaugotume objekto unikalumą ir originalumą. Manau, kad didžiausi neigiami pokyčiai įvyko sovietmečiu, kai buvo pakeista ne tik paskirtis bet ir fasadas”, – tikino R. Boguševičienė.
Šiuo metu arklidės stovi tuščios. R. Boguševičienė tikisi, kad atsiras koks žmogus, norintis įsigyti senove dvelkiantį objektą ir įgyvendinti savo sumanymus.

Jurgitos Pavilonienės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas