ProjektaiJaunos moters rankomis sukurtos lėlės jai – kaip vaikai
2015 kovo 30, Pirmadienis 09:07

Jaunos moters rankomis sukurtos lėlės jai – kaip vaikai

Jaunos moters rankomis sukurtos lėlės jai – kaip vaikai
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 10 foto

Šiais laikais Lietuvoje gausu įvairios srities menininkų. Vieni piešia, kiti mezga ar velia, treti fotografuoja. Atokiame Gimžiškių kaime (Kuktiškių sen.) su šeima gyvenanti ir kurianti amatininkė Edita Kušleikienė, atrodo, puikiai sugeba viską. Ji mielai sutiko „Utenos dienai" papasakoti apie savo kūrybinį kelią.

Edita gimė ir augo Gimžiškiuose. Iki devintos klasės mokėsi Kuktiškių pagrindinėje, vėliau baigė sustiprintą kursą Utenos aukštesniojoje technikos mokykloje. Supratusi, kad nori savo ateitį sieti su amatais, 2009 metais įstojo į Utenos kolegiją ir įgijo siuvimo technologės specialybę. Kaip sakė Edita, studijos jai davė išties daug – ji ne tik išmoko įvairių siuvimo technikų, bet ir įgijo informacinių technologijų žinių, ėmė labiau pasitikėti savo jėgomis. Studijuodama kolegijoje Edita pradėjo lipdyti interjero lėles. „Prisipažinsiu – būtent lėles man kurti mieliausia, nors šis darbas atima daugiausia laiko. Utenoje gyvenau ir dirbau dešimt metų. Ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus supratau, kad noriu su šeima grįžti gyventi į gimtuosius Gimžiškius. Dabar esu įsitikinusi, kad niekada nebenorėčiau gyventi mieste", – tvirtino moteris.
Vaikystėje Edita teigė buvusi tikra padauža – jai nerūpėjo jokios lėlės, žaidė su šautuvais ir draugavo tik su berniukais. Būdavo dienų, kai išeidavo iš namų ankstyvą rytą, o grįždavo vėlai vakare, kada visi jau kalbėdavo poterius. Paauglystėje moteris mėgo maištauti. Jai visuomet viską norėjosi daryti kitaip, nei yra įprasta. Jau tada rengdavosi išskirtiniais drabužiais ir, nors sulaukdavo įvairių aplinkinių replikų, – jos Editai nerūpėjo. „Galima sakyti, kad buvau tikra šarka – man patiko blizgučiai, smulkūs niekučiai, ryškus makiažas. Nežinau, kas mane taip pakeitė, tačiau dabar esu visai kitokia. Mane žavi natūralumas, makiažą darausi tik ypatingomis progomis, namuose vaikštau plaukus surišusi į kasą. Grįžusi gyventi į kaimą supratau, kodėl man čia taip gera – labai myliu gimtinę. Kai tik turiu laisvą minutę, pasiimu fotoaparatą ir drauge su sūnumi patraukiu į gamtą", – atviravo Edita. Fotografija – nauja moters aistra. „Utenos dienos" pašnekovė prisipažino, kad mažiausių gėlių žiedelių, žaliuojančių medžių ar laukais lakstančių stirnų, lapių fotografavimas jai teikia didelį malonumą.
Paklausta, kada prasidėjo Editos, kaip amatininkės, kelias, moteris teigė niekada nesvajojusi būti menininke. Jai labai gerai sekėsi sportuoti, o didžiausia svajonė buvo tapti policininke. Kad nori ir gali kurti, Edita suprato dar būdama septintoje klasėje. Nors tėvai ir neleido mergaitės į dailės mokyklą, jos pirmieji darbai buvo paveikslai. „Pradėjau piešti ant paprasčiausio kartono naudodama guašą, dabar prisijaukinau drobę ir tapau akriliniais dažais. Labiausiai mėgstu tapyti gamtą, tik gaila, kad šiais laikais tokie darbai mažai kam įdomūs..." – sakė Edita. Menininkė su šypsena prisimena, kaip prieš 15 metų dalyvavo Kaziuko mugėje Vilniuje. Tada visus jos piešinius nešte išnešė. Dabar moteris sako nedalyvaujanti panašiuose renginiuose, nes tam reikia ilgai ruoštis, turėti daug pagamintų darbų, o pas Editą jie ilgai neužsibūna, greit randa naujus namus.
Jauna moteris kuria daugybę įvairių rankdarbių: mezga, velia iš vilnos, siuva išskirtines sages, lipdo interjero lėles, gamina papuošalų dėžutes, dekoruoja puodelius, nuotraukų albumus ir pan. Šios veiklos amatininkė vis dar nevadina darbu, jai tai – širdžiai mielas užsiėmimas. Tiesa, pasitaiko dienų, kai norisi nuo visko pailsėti.
2010 metais draugės paraginta Edita susikūrė savo profilį socialiniame tinkle. Iš pradžių į viską žvelgusi skeptiškai, moteris įsitikino, kad tai buvo puiki jos, kaip verslininkės, karjeros pradžia. „Pradėjusi paskyroje publikuoti savo darbus, supratau, kad labai svarbu tinkamai juos pateikti. Rankdarbių nuotraukos turi būti meniškos, todėl įsigijau profesionalesnį fotoaparatą, išmokau naudotis nuotraukų redagavimo programomis", – kalbėjo Edita.
Rankdarbių kūrėja teigė paskutiniu metu vos spėjanti suktis. Užsakymų ji turi iki pat Kalėdų. Klientai, žinodami, kokia moteris užimta, rankdarbius užsisako dar prieš pusmetį. Tiesa, pasitaiko labai įnoringų užsakovų, kurie nori iki smulkmenų vadovauti kūrybos procesui. Galbūt todėl Editai lengviausia kurti darbus dar nežinant, kam jie priklausys, nes taip amatininkė gali nevaržyti savo fantazijos. Kadangi lėlės kūrėjai – pačios brangiausios, kartais būna labai sunku jas „išlydėti". Pašnekovė užtikrino, kad geriau jaučiasi, kai mėnesį po pagaminimo interjero lėlytė praleidžia savuose namuose.
„Turiu nuolatinių klientų, kurie kreipiasi jau ne pirmą kartą, norėdami įsigyti vieną ar kitą mano rankomis sukurtą darbą. Štai – viena Anglijos lietuvė taip susižavėjo mano kūryba, kad ne tik nupirko daugybę darbų, bet ir atvyko į Uteną tam, jog sudalyvautų mano edukacinėje pamokoje, kurios metu mokiau kurti interjero lėles. Nemaža dalis užsakymų siunčiami svetur. Išties smagu, kai žinai, kad tavo kūriniai iškeliavo ne tik į Europos šalis (Angliją, Airiją, Prancūziją, Švediją, Norvegiją, Andorą), bet ir už Atlanto. Širdis džiaugiasi, kai sulaukiu padėkų ar nuotraukų, kuriose matau, kaip mano rankomis sukurtas daiktas papuošia gražius namus", – sakė kūrėja.
Amatininkė Edita Kušleikienė vedė edukacinius užsiėmimus Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos globos namuose, Kuktiškių moterų klube, Utenos švietimo centre. Kūrėjos darbų parodos buvo surengtos Utenos kraštotyros muziejuje, Utenos kolegijoje, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje, Kauno kartų namuose. „Prieš Kalėdas sulaukiau skambučio su prašymu paskolinti savo kurtą lininių drabužių kolekciją Utenos kolegijos verslo praktinio mokymo firmai „Siluetas". Utenos kolegija mano kolekciją pristatė tarptautinėje parodoje Čekijoje ir užėmė antrą vietą", – didžiuodamasi kalbėjo moteris.
Edita džiaugėsi, kad kūryba jai padėjo atrasti save, suburti naujų draugų būrį. Vasarą į jos sodybą suvažiuoja įvairūs šalies menininkai, su kuriais smagu vakaroti. Amatininkė sakė esanti tikrų tikriausia Lietuvos patriotė. Ją žavi tautodailininkų darbai, tačiau pati save vadinti viena iš jų – nedrįsta. Moteris prisipažįsta, kad šiuo metu jos didžiausia svajonė – turėti pagonišką kostiumą. „Labai mėgtu žalvarinius papuošalus, baltų kultūrą, o jei turėčiau dar ir pagonišką kostiumą, galėčiau juo pasipuošusi šokti prie Joninių laužo. Be abejo, galiu be vargo tokį apdarą įsigyti, tačiau aš noriu, kad prie jo kūrimo prisiliestų ir mano rankos", – sakė Edita.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Aušra Gutauskienė – viena iš nedaugelio kūrėjų, siuvančių perkelines lėles

    Utenos kultūros centro Leliūnų skyriaus kultū­rinių renginių organizatorė ir meno vadovė Aušra Gutauskienė, ilgus metus drauge su vyru Edmundu vadovaujanti jųdviejų įkurtai vaikų popmuzikos grupei „Aušra“, laisvalaikiu užsiima Lietuvoje kol kas ne itin populiaru amatu – siuva lėles. Kadaise pedagoge dirbusi moteris sakė, kad iš perkelio pa­siūtos lėlės yra skirtos namams puošti, tačiau su jo­mis galima ir žaisti.

  • Eugenijus Vanagickas: metalas lyg nešlifuotas brangakmenis, iš kurio galima sukurti grožį

    Smulkutis, regis, visai nepanašus į daugelio įsivaizduojamą plačiapetį žaliūką kalvį tautodailininkas Eugenijus Vanagickas nedaugžodžiauja ir negražbyliauja. Panašu, kad už patį liaudies menininką kalba gausūs jo darbai ir kūriniai, kuriuose itin dažni gamtos motyvai. Iš miesto į nedidelį kaimelį išsikraustęs kūrėjas džiaugiasi supančia gamta ir tuo, kad gali daryti tai, kas jam patinka. Interneto platybėse savo darbų nereklamuojantis ir ypatingo populiarumo nesiekiantis kūrėjas tvirtino dirbąs savo malonumui, tačiau laisvo laiko, kaip ir sveikatos, – kuo senyn, tuo mažyn...

  • Keramikė Jovita Paukštytė: „Niekada nesilaikiau standartų“

    Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centro (buvusi Utenos jaunimo mokykla) neformaliojo švietimo mokytoja Jovita Paukštytė jos vadovaujamą keramikos būrelį lankančius vaikus bei jaunuolius supažindina su moliui būdingomis savybėmis, skatina išmėginti įvairias lipdymo technikas, formas, faktūras, moko dekoruoti pačių rankomis sukurtus keramikos dirbinius. Dar vaikystėje su moliu susipažinusios keramikės išugdyti mokiniai nuolat skina laurus įvairiose parodose, konkursuose, tad nenuostabu, kad mokytoja didžiausiu savo ilgametės kūrybinės veiklos įvertinimu vadina vaikų jai dovanojamas šypsenas. „Utenos diena" su iš Ignalinos kilusia kūrėja kalbėjosi apie atsidavimą darbui bei kūrybai, meilę gyvūnams, pomėgį kurti namų interjerą, modeliuoti ir siūti drabužius.

  • „...einu, kad pasodinčiau medį“

    Utenos rajone, Vyžuonų miestelyje, gyvena talentingas, maištingos sielos menininkas Algirdas Indrašius. Jo sodybos kiemas – nuostabių medžio skulptūrų, kompozicijų, stogastulpių muziejus, kuriame išstatyta daugiau nei 30 autorinių darbų, o namo viduje – mažoji grafika, tapyba, metalo plastika.

  • Irena Latonienė: skudučiai – nepopuliarus, bet saugotinas lietuvių liaudies instrumentas

    Adolfo Šapokos gimnazijos muzikos mokytoja Irena Latonienė jau dvidešimt metų vadovauja šios gimnazijos skudutininkų ansambliui „Kadijo". Pamėgusi lietuvių liaudies instrumentus dar vaikystėje, dirba su jais nuo devyniolikos metų. Ir žada šio darbo neapleisti tol, kol bus jėgų. O jų kol kas entuziastinga, jaunatviška ir šiltai bendraujanti ansamblio vadovė nestokoja. Kaip sako pati – jaunatviškumą ir energingumą ji gauna iš savo auklėtinių, o jiems atiduoda savo patirtį.

  • Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sukasi lyg voverė rate...

    Kas nors kiek domisi kultūriniu Utenos gyvenimu, lankosi renginiuose, seka feisbuko naujienas, tas negali nepastebėti įvairiapusės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės veiklos: ji dalyvauja parodose, rengia ir leidžia knygas, rengia mokymus, seminarus, o pastaruoju metu – dar ir daug keliauja po pasaulį su savo darbais. Sukasi it kokia voverė rate, tik moters ratas kitoks – ne uždaras, o su daugybe takų takelių. Tokio tautodailininkės veiklumo (ir rezultatų) galima tik pavydėti!

  • Senovėje žmonės baltus drabužius vilkėjo net dirbdami lauko darbus

    Valstiečių – gausiausio ir istorinėms bei socialinėms negandoms atspariausio luomo – tradicinis išeiginis kostiumas yra vienas svarbiausių lietuvių tautos dvasinės ir materialinės kultūros simbolių. Jis savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir neretai pranoksta pagrindinius valstybingumo simbolius – vėliavą, himną. Nacionalinis liaudies kostiumas visos tautos šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų persmelktose bendruomenėse. XX a. fenomenas – tautinis kostiumas – buvo ir yra kuriamas tradicinio liaudies kostiumo pagrindu patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, visuomenininkų, mokslininkų, etnografų siekiant sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą, identitetą (tapatybę). Todėl kostiumo rekonstrukcijos pavyzdžiu buvo pasirinkti ne kasdieniai, o išeiginiai, puošnūs XIX a. vidurio vasariniai pasiturinčio valstiečio drabužiai, kurie atrodė vertingi tautinio kostiumo kūrėjo akimis.

  • Kalvystės amato pramokęs daugailiškis muzikos instrumentus prikelia antram gyvenimui

    Daugailiškis Rolandas Mecelica – liaudiškai tariant, visų galų meistras. Kalvystės amato pramokęs jis visas vasaras leidžia dirbdamas su metalu, o ilgus žiemos vakarus atiduoda maloniam pomėgiui – remontuoja, restauruoja, gamina muzikos instrumentus. Nereikia pamiršti, kad dar yra ir tiesioginis vyr. energetiko darbas UAB „Dauniškis ir ko". Tarsi to būtų maža, laiko daugailiškis suranda ir koncertams – kartu su kapela „Indraja" (vadovas Petras Leleika) yra pabuvojęs ne viename Lietuvos mieste bei kaime.

  • Dalia Magylienė – folklorininkė iš prigimties

    Užpalių miestelyje augusią folklorininkę, etnomuzikologę, Utenos kultūros centro (UKC) vaikų ir jaunimo folkloro studijos bei sutartinių giedotojų grupės „Sėdauta" vadovę Dalią Magylienę muzika lydi nuo pat mažų dienų. Dar besimokydama pradinėse klasėse ji prisijaukino tradicinį lietuvių liaudies muzikos instrumentą – kankles – ir tapo bemaž ketvirtį amžiaus gyvuojančio Užpalių kanklininkų ansamblio „Pasagėlė" dalimi, paauglystėje, savarankiškai išmokusi groti gitara, džiugindavo savo bendraamžius dainomis prie laužo. Beveik du dešimtmečius Vilniuje praleidusi ir vos prieš metus į gimtinę grįžusi pašnekovė atskleidė, kad vaikystėje užgimusi meilė folklorui ją lydėjo net tada, kai dirbo su muzika nieko bendro neturintį darbą.

  • Valentas Trainys – Peterburgo armoniką virkdantis siuvimo mašinų meistras

    Praėjusio amžiaus pradžioje Peterburgo armonika buvo vienas populiariausių muzikos instrumentų Šiaurės bei Rytų Lietuvoje, muzikantus žavėjęs savo puošnia išvaizda ir unikaliu skambesiu. Šiandien armonikų, kurios liaudyje vadinamos „peterburgskomis", niekas nebegamina, o jomis groja vos kelios dešimtys mūsų šalies „armonikierių". Vienas tokių – septyniasdešimties metų slenkstį perkopęs uteniškis Valentas Trainys. Pakvietęs į individualaus namo rūsyje jaukiai įrengtą kambarėlį, kuriame vietą rado koncertus, varžytuves, išvykas į svečias šalis primenančios nuotraukos, padėkos raštai bei kitos su ilgamete muzikine veikla susijusios smulkmenos, armonikos virtuozas dalijosi atsiminimais ir su šypsena veide kalbėjo apie tai, kas jam teikia didžiausią džiaugsmą.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:169
Vakar apsilankė:8082
Šią savaitę apsilankė:16175
Šį mėnesį apsilankė:115337
Viso (nuo 2015-02-16):7252012
Šiuo metu naršo:
64
2018-01-17