Raudoniškis – kaimas, nutolęs nuo Utenos per 19 kilometrų. Pravažiavus kelio ženklą, žymintį gyvenvietės pradžią, atsiveria įprasta šiam laikmečiui panorama – tarp dešimtmečius skaičiuojančių trobų, senų klojimų, kolektyvinio ūkininkavimo liekanų iškilę keletas naujesnių namų. Pamažu visus budinantis pavasaris šiam kaimui dar neįpūtė gyvybės – kiemuose stovi nejudinama žemės ūkio technika, nesimato aplinkos tvarkančių raudoniškiečių, pasibeldus į kelių namų duris, jos taip ir neatsidaro.

Raudoniškis kažkada priklausė Kuktiškių dvarui. Šiandien kaime jau nelikę gyventojų, kurie galėtų papasakoti apie seniai praėjusius laikus. Vyresniąją kartą pakeitė jaunesni, didelė dalis sodiečių – atėjūnai, dienos metu paliekantys savo būstus ir išvykstantys į darbus, todėl žurnalistams prisibelsti pavyko tik į trečias duris, kurias akylai saugojo ir lauke, ir namuose šeimininkaujantys nedraugiški šunys. Pasirodžiusi raudoniškietė netikėtus svečius sutiko šiems besiruošiant išvykti. Moteris nurodė, kur ieškoti vyresnių gyventojų.
Elena Peluritienė, buvusi Tarulytė, – gimė ir augo Raudoniškyje. Moters vyras jau atgulęs amžinojo poilsio, vaikų šeima neturėjo. „Gyvenu namuose, kurie priklausė mano seneliams. Tiesa, namas jau perstatytas, bet pamatai išliko tie patys”, – pasakojo E. Peluritienė. Pasak moters, kaime trobesių skaičius išliko toks pat. „Raudoniškio dydis mažai keitėsi. Kažka yra buvę Raudoniškis pirmasis ir Raudoniškis antrasis. Labiausiai pokyčiai atsispindi žmonėse. Senieji išmirė, vaikai išsivažinėjo. Atėjo daug svetimų, ypač kolektyvizavimo periodu”, – dėstė pašnekovė.
E. Peluritienė kilusi iš keturių vaikų šeimos. Tiesa, jauniausia sesutė mirė sulaukusi vos vienerių. „Atsimenu, supiau, kad užmigtų, supiau. Labai apsidžiaugiau, kad užmigdžiau. O pasirodė, kad ji užmigo amžino miego”, – skaudžią patirtį prisiminė E. Peluritienė. Moteris teigė, kad sesuo mirė dėl plaučių uždegimo. Prieš 11 ir 18 metų amžinybėn išėjo ir du broliai.
Mokslą E. Peluritienė pažino anksti. „Nueidavau su broliu į Raudoniškio mokyklą, nors dar nereikėjo. Tada kurį laiką mokiausi pas ūkininko Gylio senelį įrengtoje mokykloje. Dar ėjau Kačiūnuos, Puodžiuos”, – pasakojo senolė ir pridūrė mokslus metusi 11-os, kai mirė mama.
Raudoniškietė tvirtino, kad po sunkių darbų kolūkyje jaunimas linksmindavosi vakaruškose. „Dėdė Balys labai gražiai grojo armonika, čia kaimynystėje gyveno labai nagingas žmogelis, kuris ir pats grojo, ir pats taisė”, – prisiminė E. Peluritienė. Moteris pasakojo, kad didesnės gegužinės vykdavo Kačiūnuose. Ten atvažiuodavo kavalierių iš Biliakiemio, atvykdavo ir panų iš svetur. „Aš savo vyrą vietoje radau, o mano mama tai net iš Šuminų vyrą gavo”, – šypsojosi pašnekovė.
E. Peluritienės nusistovėjusį dienų vyksmą dažnai išjudina ateinanti kaimynė, kartais atvažiuojanti brolio dukra. Vienintelė sunkiai vaikštančios senolės pramoga – pasėdėti vasarą pašaly ant kaladės. „Pripratau per tiek metų”, – paklausta, ar neliūdna, atsakė moteris.
Kaime nėra parduotuvės, tačiau maisto produktų vietiniai gali nusipirkti pravažiuojančioje autoparduotuvėje.
Raudoniškyje lyg vaiduokliai praėjusio šimtmečio įvykius mena apleisti pastatai: išdaužytais langais niūriai į kaimą žvelgia buvęs pagrindinis pastatas – kontora, kultūros namai, šalia – grotomis nuo ilgapirščių apsaugota buvusi parduotuvė, tiesa, metaliniai virbai surūdijo, bet jie dar naiviai ir sąžiningai atlieka sargo funkcijas.
Pagal paskyrimą į Raudoniškį atvykęs Stasys Puodžiukas – bene vyriausias Raudoniškio gyventojas. Buvęs kolūkio pirmininkas, vėliau – bendrovės vadovas S. Puodžiukas sakė, kad jam vadovaujant kaime netrūko nei žmonių, nei veiksmo. „Visi turėjo darbo, visi buvo savi ir pažįstami, o dabar yra kitaip – daug svetimų,” – apgailestavo senolis. Tačiau „Utenos dienos” pašnekovas nesiskundė gyvenimu. Jis teigė besidžiaugiąs vaikų ir anūkų dėmesiu, artimais kaimynais.
Utenos krašto enciklopedijoje rašoma, kad 1976 m. Raudoniškyje buvo 44 gyventojai, 1984 m. – 40. 2000 m. buvo 20 ūkių (43 gyv.).

Linos Narčienės nuotr.