Užpaliai minimi nuo XIV a., o kaip miestelis – nuo XVI a. pirmosios pusės: jie įrašyti 1529–1567 m. neprivilegijuotų LDK miestų sąraše. LDK laikais Užpaliai buvo karališkasis dvaras, nuo XIV a. pab. jį valdė vietininkas Kristinas Astikas ir kiti šios giminės atstovai, o vėliau (valdytojai dažnai keitėsi) – Radvilos, Sapiegos, Mykolas Oginskis. 1796 m. lapkričio 27 d. caro įsaku Užpaliai atiduoti Juozapui Poniatovskiui, kuris valdą pardavė Pranciškui Sapiegai. Po 1831 m. sukilimo (1832 m.) Užpaliai konfiskuoti iš Eustachijaus Sapiegos ir buvo iždo žinioje.
Dvaro sodyba ir sakraliniai pastatai susieti aiškiais urbanistiniais ryšiais. Katalikų bažnyčia stovi centrinėje miestelio dalyje, pagrindinės, J. Basanavičiaus, gatvės pradžioje. Nuo čia šiaurės ir vakarų kryptimis nutiestos Vytauto, Pilies ir Astiko gatvės veda prie stačiatikių cerkvės iš dvaro sodybos (Vytauto gatvė) bei prie katalikų kapinių (Pilies ir Astiko gatvės). Dveji žydų maldos namai stovėjo kvartale tarp J. Basanavičiaus ir Astiko gatvių, kairiajame Šventosios krante. J. Basanavičiaus gatvė tęsiasi iki pietinės Užpalių miestelio ribos. Tarp kelio ir upės, miškelyje buvo įkurtos žydų kapinės.
Dvaras buvo aprašytas jau 1663 m. Užpalių seniūnijos inventoriuje, kuriame minima daugiau nei dvidešimt statinių. Atvažiuojant iš miestelio, kairėje pusėje stovėjo didelis rūmas su dviem seklyčiomis ir šoninėmis kamaromis; viduje minimos krosnys ir suolai. Perėjus per kiemą – kitas administracijos rūmas, kuriame taip pat buvo dvi seklyčios su šoninėmis kamaromis, o prie vienos – alkierius ir kambarėlis šalia priemenės. Namo gale minima virtuvė, o prie jos – patalpa daržovėms laikyti. Šalia administracijos rūmo – trys povalušai, dengti malksnomis, ir iš molio plūktas apgriuvęs namas. Prie namo buvo vartai, o šalia jų – sugriuvęs pastatas ir rūsys, sumūrytas iš akmenų; virš rūsio įrengtas sandėlis. Už rūsio pastatyta pirtis su prieangiu ir seklytėlė, o toliau – šunidė, aptverta aštriakuoliais; joje buvo seklyčia ir priemenė su virtuve, o šalia – arklidė. Prie Šventosios upės stovėjo spirito varykla (bravoras) su patalpomis midui bei actui gaminti. Artėjant link palivarko, prie naujų didelių skiedromis dengtų vartų pastatytos arklidės ir daržinė šienui. Prie Šventosios upės įkurtas palivarkas, kuriame stovėjo dvi naujos, perstatytos daržinės, skirtos javams sukrauti, o kairėje pusėje – tvartai. Prie upės stovėjo du seni svirnai ir kluonas, o priešais vartus – kepykla ir sūrinė su pienine.
Dvaro sodyboje nauji pastatai pradedami statyti XIX a. pradžioje, valdant P. Sapiegai; tuo metu senieji trobesiai buvo nugyventi, sugriauti ar netinkami naudoti. 1804 m., kai žaibas sudegino medinius rūmus, buvo pastatytos plytų ir kalkių degimo krosnys, pastatyti spirito varykla ir kluonas; 1809 m. pradėti mūryti dvaro rūmai, t. y. administratoriaus (valdytojo) namas. Dvaro savininkai Užpaliuose negyveno, todėl pagrindinis, administratoriui skirtas pastatas buvo vadinamas ne rūmais, o gyvenamuoju namu. 1809 m. inventoriuje minima, kad namas dengtas čerpėmis (čerpės ir plytos buvo gaminamos vietoje) ir yra su dviem kaminais, virš kurių kyla apskardinti stogeliai. Pastato galai užbaigti skydais, kuriuose yra po du langus; sienas puošia piliastrai, karnizai ir kitos mūro detalės. 1809 m. liepos mėnesį, baigus darbus, sumokėta mūrininkams, staliams (už stogo įrengimą, 21 lango su langinėmis ir durų pagaminimą bei grindų sudėjimą), šaltkalviui ir stikliui, taip pat – už krosnies pastatymą. Statyboms prižiūrėti buvo pasamdytas Budkevičius (architektas nenurodytas). 1809 m. Pinsko pavieto matininkas Jonas Klimaševskis sudarė detalų Užpalių miestelio, kartu su dvaro sodyba, planą. Jame matyti, kad dvaro sodybos pastatai išsidėstę šiaurinėje miestelio dalyje, arčiau upės. Tuo metu administratoriaus (valdytojo) namas buvo nedidelis, vieno korpuso, stačiakampio plano; patalpos išdėstytos dviem eilėmis, pereinamos. Tik vėliau (iki 1932 m.) prie namo kiemo fasado, statmenai pagrindiniam korpusui pristatyti flygeliai. Antrasis, iki šių dienų išlikęs dvaro sodybos pastatas 1809 m. inventoriuje vadinamas trijų korpusų tvartu, kurio flygelių galuose įrengti butai. Statytas kartu su pirmuoju pastatu, iš lauko akmenų, su plytų intarpais; yra su bokšteliais, dekoruotas piliastrais, karnizais. 1809 m. inventoriuje minimas ir malūnas, statytas iš tašytų sienojų, dengtas šiaudų stogu, bei kiti statiniai: iš akmenų mūryta spirito varykla (statyta 1804 m.), klojimas, medinis tvartas, senas namas, kalkių ir plytų bei čerpių degimo krosnys.
1833 m. sudarytame dvaro inventoriuje surašyta daugiau nei 10 statinių, minimi tvenkinys, sodas. Nr. 1 – valdytojo namas, vienaukštis, mūrinis, dengtas malksnomis; jo išorė ir vidus tinkuoti. Pastatas jau „U” raidės plano formos (inventoriuje jis apibūdintas kaip rusiškos „P” raidės formos), su rūsiu po pagrindine dalimi. Pagrindinis fasadas yra 12 sieksnių ir 0,5 aršino, o šoniniai – po 15 sieksnių ir 2 aršinus ilgio; abu namo galai – 3 sieksnių ir 0,5 aršino pločio. Pastatas turėjo šešias lauko duris (dvejos, dažytos baltais aliejiniais dažais, vedė į pagrindinį fasadą). Minimi šeši švarūs įvairaus dydžio kambariai, trys tarnų kambariai, du sandėliukai, dvi mažos tamsios kamarėlės, virtuvė su anglišku židiniu ir krosnimi, penkios priemenės (šalia dviejų, esančių prie pagrindinio fasado, įrengtos virtuvėlės su paprastais židiniais); kairėje vienos priemenės pusėje įrengti laiptai ir durys, vedančios į pastogę, kurioje buvo įrengtas sandėlis. Name buvo 15 vienvėrių ir 5 dvivėrės baltai dažytos durys ir 33 langai (iš jų 6 apšvietė pastogę); prie 25 langų buvo pritvirtintos langinės, o 12 švariųjų kambarių langų turėjo antruosius, žieminius, rėmus. Name stovėjo septynios krosnys: trys buvo baltų koklių, puoštos karnizais, o keturios – sumūrytos iš neglazūruotų koklių; tarnų kambaryje stovėjo duonkepė. Kambarių ir prieangių grindys bei lubos sukaltos iš lentų, tvirtos. Virš namo stogo kilo keturi kaminai. 1833 m. iš kiemo pusės pristatytas lentų koridorius (su trejomis durimis), dengtas malksnomis. Nr. 2 – palivarko pastatas stovėjo priešais valdytojo namą. Rašoma, kad jis pastatytas 1819 m. (nors pastatas jau minėtas ir 1809 m. inventoriuje) iš lauko akmenų, dengtas malksnomis ir yra panašus į valdytojo namą. Pastato užpakalinė siena 20 sieksnių ir 2 aršinų, šoninės – 20 sieksnių, o abiejų galų plotis – po 3 sieksnius; galuose įrengti vienodo suplanavimo butai (kairiajame ekonomui, o dešiniajame – samdiniams). Statinio galus jungė medinių vytelių tvora, pastatyta ant akmens pamatų, uždaranti diendaržį (gyvulių kiemą). Iš kiemo buvo patenkama į 6 įvairaus dydžio tvartus, skirtus smulkiems ir stambiems gyvuliams, minimos arklidė ir karietinė (ratinė); patalpoms vėdinti arklidėje ir tvartuose prakirsti maži langeliai. Rašoma, kad statiniai pakankamai tvirti, tik arklidės lubų lentos supuvusios, todėl reikia remontuoti stogą. Nr. 3 – ledainė, statyta 1814 m. Ji stovėjo kairėje pusėje nuo palivarko pastato, buvo mūrinė, 5 sieksnių ir 2,5 aršino ilgio, 5 sieksnių ir 1 aršino pločio, dengta malksnomis. Apatinė ledainės dalis greičiausiai buvo sumūryta iš lauko akmenų, o viršutinė – plytų, nes minima, kad pastatą sudaro dvi dalys ir tinkuota yra tik viršutinė dalis. Apatiniame aukšte yra dvejos durys su užraktais; abipus koridoriaus, prie akmens sienų, įrengtos vietos ledui laikyti. Viršutiniame aukšte įrengta salė arba pavėsinė; durys, vedančios į salę, dažytos aliejiniais dažais. Nr. 4 – šulinys, mūrinis, dengtas malksnų stogeliu, stovėjo šalia ledainės, dešinėje jos pusėje. Nr. 5 – tvenkinys, skirtas žuvims veisti, 59 x 12 sieksnių dydžio, iškastas po kalnu, ant kurio stovi ledainė. Nr. 6 – šalia tvenkinio, prie upės 1804 m. pastatyta spirito varykla, 10 x 6 sieksnių dydžio, dengta šiaudais; minimas ir butas degtindariui. Rašoma, kad pastatą jau reikia remontuoti. Nr. 7 – netoli spirito varyklos – diendaržis, statytas 1831 m., sieksnių ir 1 aršino x 12 sieksnių ir 2 aršinų dydžio, iš trijų pusių aptvertas tvoromis. Trobesio pamatai ir viena siena – akmens mūro, stogas dengtas šiaudais. Nr. 8 – svirnas, labai senas, medinis, suręstas priešais diendaržį ir stovi vienoje linijoje su administratoriaus namu. Trobesys 5 skyrių, su aruodais viduje, 10 x 5 sieksnių dydžio, dengtas šiaudais. Svirną ir administratoriaus namą skiria akmens mūro tinkuota tvora, dengta dvipusiu (dvišlaičiu) mediniu stogu. Nr. 9 – vaisių sodas, 6 000 kv. sieksnių, apsodintas įvairiais miško medžiais. Iš vienos pusės sodas aptvertas mūro tvora, o iš 3 pusių – medine. Sode stovi mūrinė tinkuota dviaukštė pavėsinė su mediniais vidaus laiptais. Taip pat yra šiltnamis su 9 langais, apynynas; po namo langais įrengtas gėlynas. Nr. 10 – 1806 m. grūdams laikyti iš lauko akmens sumūrytas klojimas, dengtas šiaudais; viduje yra 9 aruodai. Trobesys 30 x 9 sieksnių dydžio, su mūro stulpais, laikančiais stogo konstrukciją. Nr. 11 – 1811 m. pastatytas antrasis kiek mažesnis (25 x 8 sieksnių) klojimas, su priestatu grūdams vėtyti. Nr. 12 – sandėlis šiaudams ir šienui laikyti, medinis, su 22 mūro stulpais, 18,5 x 8,25 sieksnių. Netoli klojimo sukaltos laikinos, dengtos šiaudais stoginės, kuriose laikomos medžiagos, skirtos malūno statybai. Netoli miestelio, prie kelio, vedančio į Mažeikiškių palivarką, pastatyta krosnis, kurioje degė plytas. Tarp Užpalių dvaro ir Šeiminiškių kaimo stovi sandėlis durpėms laikyti. Jis senas, 8 x 2,5 sieksnių, karkasinės konstrukcijos – su mediniais stulpais ir pinučių sienomis, dengtas šiaudais. 1832 m., konfiskuojant iš E. Sapiegos dvaro sodybą, malūno jau nebuvo. Senojo statinio vietoje naujas malūnas, pastatytas 1836 m. (šiaurės fasado sienoje įmūrytas akmuo su data). 1846 m. nurodyta, kad malūnas (apie 9,3 x 9,3 sieksnių) sumūrytas iš akmenų, o dalis – plytų; prie jo glaudžiasi flygelis (7,5 x 5 sieksnių), kuriame įrengtas malūnininko butas.
Pagal knygą „Lietuvos valsčiai. Užpaliai” puslapį parengė Neringa Jonavičienė
Vytauto Ridiko nuotr.
