Tas uteniškių vernisažas: kokie portretai, kokie peizažai…

Nors gruodžio 10-ą Utenos kultūros centro Dailės galerijoje ir neskambėjo populiarios latvių kompozitoriaus Raimundo Paulso dainos „Vernisažas” žodžiai, tačiau tikro dailės vernisažo nuotaikos, atidarant senas tradicijas menančią Utenos menininkų kūrybos parodą, tikrai sklandė…

Pagal abėcėlę
Dailioje parodos afišoje jų pavardės lyg klasės žurnale išrikiuotos pagal abėcėlę: Danas Binkis, Ramunė Bivainienė, Danius Galiauskas, Algirdas Indrašius, Justinas Krasuckas, Laima Kriukelienė, Audrius Lašas, Giedrius Mazuras, Artūras Maračinskas, Jūratė Mitalienė, Aurina Paškevičienė, Jonas Pleckevičius, Dalia Puodžiukienė, Falmira Sinicienė, Inga Šaučiūnienė, Laimonas Šmergelis.
Seni ir nauji vardai, tarp kurių – visa pastarojo meto Utenos dailės panorama. Arba – beveik visa, kaip pasakytų kai kurie skeptikai, nepatekę ar tiesiog pasigedę tarp šių „pateptųjų” daugiau vardų.

Tapyba, keramika, tekstilė, medis, piešiniai…
Parodoje yra visko, ko gali tikėtis ir net nesitikėti iš šešiolikos skirtingo amžiaus, skirtingų krypčių, mokyklų, pažiūrų menininkų. Sudėjus kartu, visa tai ir yra antraštėje minėti portretai ir peizažai, nes kiekvieną darbą galima vadinti savotiškais ją kūrusio menininko autoportretais ir sielos peizažais, kurie matomi net ir G. Mazuro keramikos ar A. Indrašiaus kurtų figūrų formose ar I. Šaučiūnienės tekstilės faktūrose. Visgi portreto žanro (ar kategorijos) karalius – tikras ir labai profesionalus portretistas G. Krasuckas, kurio portretai patys susiranda tave (žiūrovą), prisistato ir laukia visai žmogiško (nebe meninio) tęsinio – bendravimo su jais. Atpažįstami ir visada intriguojantys L. Šmergelio personažai, tekstilinį autoportretą parodai pateikė A. Lašas, „Abejingą” iš šiuo metu kuriamos portretų serijos pristato F. Sinicienė, akivaizdžiai perėjusi į kitokį kūrybos etapą. Moteriškai paslaptinga A. Paškevičienės „Vakaro” fėja.
Peizažai – įvairūs kaip ir pati mus supanti aplinka. Architektūriškai realistiškas J. Pleckevičius, žemiškas D. Binkis, ekspresyvus D. Galiauskas, panoramiška L. Kriukelienė, paslaptinga J. Mitalienė, jauki D. Puodžiukienė, mistiški R. Bivainienė ir A. Maračinskas.

Atidarymas su daugybe „n”…
Dailės galerijos koordinatorei F. Sinicienei teko nelengva užduotis pristatyti gausų parodos autorių būrį. Sklandų jos pasakojimą pristatant vieną ar kitą menininką, kurie irgi daugiau ar mažiau turėdavo ką pasakyti susirinkusiems, dažnokai sutrikdydavo paaiškinimai, kas ir kodėl nedalyvauja vernisaže. Vienas serga, kitas galbūt nespėjo, o Dailės mokyklos mokytojai dirba…
Kam nėra tekę girdėti posakio apie tris lietuvius, gebančius susiburti į penkias partijas… Tai ką galime kalbėti apie net šešiolikos menininkų gebėjimus į kažką ar su kažkuo jungtis, derintis, šlietis, prie kažko artėti ar nuo ko tolti, griežtai po vieną (juk jie individualistai!), bet visiems nuo neatmenamų laikų ar tiesiog nuo amžių amžinųjų kartu kuriant… meną?!. Paprastiems mirtingiesiems gal ir painu suprasti, kad meno žmonėms ne visada dukart du yra keturi.

… ir tiek pat pliusų
Penktadienio pavakarę kartu su savo kūrybos gerbėjais ir dailės mylėtojais leidę dailininkai tik išlošė, gavę progą nevaržomai pakalbėti apie savo darbus, kūrybinę virtuvę, ieškojimus ir sumanymus. Uteniškių menininkų parodų veteranas A. Indrašius, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Vyžuonose, neslėpė, kad „anksčiau dailininkai buvo darbštesni, aktyvesni ir kūrybiškesni”. Jis prisiminė niūrius sovietinius šaltojo karo metus, šviesų Atgimimo laikotarpį, paskatinusį daug kūrybinių sumanymų. L. Kriukelienė, pavadinusi save „atvykėle iš Dusetų”, juokavo turinti teisę vertinti ir lyginti ką tik uždarytą Dusetų dailės galerijos ir dabar atidaromas uteniškių parodas ir galinti drąsiai teigti, jog uteniškiai stipresni. R. Bivainienė, anksčiau dirbusi KC Dailės galerijoje, džiaugėsi ryškiais kolegų darbais, po renovacijos naujai nušvitusia ekspozicijų erdve, kuri, pasak jos, visada buvo ypatinga ir padėjo jai pačiai augti kaip menininkei. Tekstilininkė I. Šaučiūnienė sakė esanti atvira naujovėms, mielai dirbanti su įvairiomis medžiagomis, pluoštais, siūlais. J. Krasuckas save vadino klasikiniu realistu, tapančiu, piešiančiu daug portretų su viena jam labai svarbia sąlyga – „emociniu kontaktu” su portretuojamuoju, kurį užmezgus galima tikėtis abi puses tenkinančio rezultato. Jaunas dailininkas atviravo, kad jo darbų modeliai – šeima, giminės, draugai ir bičiuliai.

Atidarymas – visgi šventė
Pradėdama vakarą Dailės galerijos šeimininkė F. Sinicienė labiausiai džiaugėsi po pertraukos atgimusia tradicija rengti Utenos menininkų kūrybos parodas, kurios visada būdavo laukiamas ir svarbus kiekvienų besibaigiančių metų akcentas. Ji neabejoja, kad per svarbiausias ir didžiausias metų šventes iki kitų metų sausio 19 d. veiksianti paroda sulauks daug dėmesio ir palaikys šventišką atmosferą.
Utenos menininkų darbų parodos atidaryme dalyvavusi rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė pastebėjo, kad Dailės galerija puikiai atlieka savo vaidmenį – yra „visus jungianti”, ir dėkojo dailininkams, kuriantiems ryškų ir patrauklų Utenos įvaizdį.
Muzikinį Utenos menininkų vernisažo foną kūrė grupė miesto muzikos mokyklos auklėtinių. Fleita grojo Jūratė Trimonytė (mokytoja Audronė Misiukaitė), smuiku griežė Asta Dirmaitė (mokytoja Danutė Aleknienė). Prie jų prisidėjo koncertmeisterė Elena Barzdienė.

Vytauto Ridiko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas