Tarp parodos muziejuje eksponatų – ir dovana gimtajam miestui

Nuo lapkričio 3-ios Utenos kraštotyros muziejaus lankytojai turi galimybę susipažinti su dviejų sostinės dailininkų šeiminio tandemo – motinos ir sūnaus: keramikės Danutės Jazgevičiūtės ir grafiko bei knygų iliustratoriaus Edvardo Jazgevičiaus – kūriniais. Vienas šios ekspozicijos darbų turėtų itin sudominti uteniškius…

Mamos pėdomis…
Ir kas gi nežino posakio apie netoli nuo obels riedantį obuolį?.. Taip nutiko ir dailininkės D. Jazgevičiūtės šeimoje, kai sūnus Edvardas nuo mažų dienų pasuko į dailės mokslus Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, po kurių tiesiausias kelias buvo į Vilniaus dailės akademiją, tą pačią (tik vadintą valstybiniu Dailės institutu) 1969 metais baigė mama, už dailės pradžiamokslį iki šiol jaučianti pagarbą ir dėkingumą savo gimtosios Utenos buvusios pirmosios vidurinės mokyklos piešimo ir braižybos mokytojui Vytautui Petroniui.

Prisimena net Mokytojo pravardę
Nors vidurinę mokyklą baigė tolimais 1964-aisiais, Danutė puikiausiai mena įdomias ir kūrybingas mokytojo V. Petronio pamokas, ypač tas, kurios, esant geriems orams, vykdavo gamtoje. Jos žodžiais, smagiausia buvo tai, kad Mokytojas į savo mokinius žiūrėjo su pagarba, elgėsi su jais ne kaip su nebrandžiais vaikais, o kaip su asmenybėmis. Be viso to, jis puikiai išmanė savo dėstomą dalyką. „Juk tais laikais Utenoje dar nebuvo dailės mokyklos, o aš per stojamuosius į Dailės institutą sulaukiau komisijos narių nuostabos ir pagyrų kaip labai gerai parengta studijoms”, – „Utenos dienai” sakė studijas Keramikos fakultete baigusi moteris, šiuo metu ir pati dirbanti Lietuvos edukologijos universitete Dailės katedros lektore ir mokymo meistre.
1969 m. studijas baigusi uteniškė pradėjo kūrybinę veiklą, nuo 1976-ųjų ji – Dailininkų sąjungos narė, surengusi septynias personalines ir dalyvavusi per 80-yje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, 11-oje respublikinių ir tarptautinių keramikos simpoziumų, sukūrusi septynis monumentalius interjero darbus ir pelniusi įvairių apdovanojimų, tarp kurių ir šiais metais pelnyta Liudviko Strolio pagrindinė premija.
Šį rudenį į gimtąjį miestą, kuriame irgi yra surengusi keletą parodų, tarp jų – kartu su sūnumi, D. Jazgevičiūtė atvežė dalį naujų pastarojo laikotarpio darbų, geriausiai atspindinčių dabartinius ieškojimus. Dailininkė prisipažįsta, kad jos įkvėpimo šaltinis buvo ir yra gamta. Ji sakė niekada nekurianti darbo pagal kažkokį susikurtą ar nulipdytą maketą, o tiesiog pasiduodanti kūrybos pagal turimą idėją magijai. Dažnai galutinė keramikos darbų faktūra, spalva nemaža dalimi priklauso nuo jų išdegimo. Taip gimsta pilys, bokštai… Į jų lakias formas ir įspūdingas faktūras galės įsižiūrėti parodos lankytojai.

Svarbiausias eksponatas liks Utenoje
Nei parodos atidarymo, nei uždarymo iškilmių muziejuje neplanuojantis rengti dailininkų tandemas ekspozicijos salėje darbavosi pirmadienį – ne lankymosi jame dieną, kartu su muziejininke Rolanda Gudyniene kritišku žvilgsniu vertindami bendrą salės vaizdą nuo nuotaikingos ir spalvingos vaikiškų knygų iliustracijų karuselės ant sienų iki salės centre pažirusių meniškai išdirbto šamoto dirbinių, iš kurių vienas– mįslingas neįvardytas „Piliakalnis”…
„Ar tai tik ne Narkūnų piliakalnis?..” – teiraujamės dailininkės, o R. Gudynienė teigiamą D. Jazgevičiūtės atsakymą iškart papildo svarbiausiu pranešimu, kuris kitais atvejais, žinant, kaip kartais žmonės (ypač – menininkai) mėgsta pasireklamuoti net ir tuščioje vietoje, jau seniai būtų buvęs garsiai ištrimituotas „urbi et orbi” (miestui ir pasauliui – aut. past.). „Mes ką tik pasirašėme dovanojimo popierius. Šis darbas man jau nebepriklauso, jis – muziejaus nuosavybė”, – šypsojosi keramikė, padovanojusi gimtinei vieno iš ryškiausių Utenos istorinių ir archeologinių simbolių meninį vaizdą, iš kurio uteniškiai gali ne tik atpažinti piliakalnio kontūrus, bet per simbolinį pjūvį – praėjusių amžių klodus – pažvelgti į jo gelmę, prisimindami krašto praeitį. Kad piliakalnis neatrodytų kaip tuščia plynaukštė, menininkė ant jo priaugino medžių, kurių lajos, žvelgiant iš viršaus, susilieja į lapą…

Ir sūnus – pusiau uteniškis
Kalbantis su keramike apie Uteną, sentimentų mūsų miestui neslėpė ir Edvardas, kurio vaikystė ir moksleiviškos vasaros bėgo šalia Malūno, kaip dauguma uteniškių ir dabar tebevadina – Vyžuonaitį, ežero. Tik grafiko ir knygų iliustratoriaus kūriniuose, savaime suprantama, tai neatsispindi. 45-erių dailininkas jau 15 metų darbuojasi leidykloje „Alma littera”: kuria knygų viršelius, dizainą, iliustruoja vaikiškas knygas. 2000-aisiais už iliustracijas Franko Limeno Baumo knygai „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas” dailininkas pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus gražiausios metų knygos apdovanojimą. 2002 m. jis iliustravo Vytauto Petkevičiaus „Didįjį medžiotoją Miką Pupkų”, 2012-aisiais – Kornėjaus Čiukovskio „Musė – vilko pusė”, o 2013 m. – Kosto Kubilinsko „Eiliuotos pasakos”. Dalis dviejų pastarųjų knygų iliustracijų atvežta į Uteną.
Dailininkas prisipažįsta nuo pat pradžių buvęs iliustratyvus, mėgęs ne tik piešti, bet ir perpiešti, todėl ir pasirinkęs grafiką, kurios mokęsis pas garsų menininką Mikalojų Vilutį. Jis stažavosi Austrijoje, Zalcburgo vasaros akademijoje. Parodose dalyvauja nuo 1992 m., kai dar buvo studentas.
Paroda Utenos kraštotyros muziejuje veiks iki gruodžio 1 dienos.

Vytauto Ridiko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas