Nuodėguliai – nedidelis kaimelis, įsikūręs 12 km į šiaurės rytus nuo Utenos, abipus kelio, nuo seno jungusio Jotaučių ir Degsnio dvarus. Pagal Nepriklausomos Lietuvos administracinį paskirstymą priklausė Utenos apskrities Daugailių valsčiui (dabar Daugailių seniūnijai), Sudeikių parapijai. Rašant šią kaimo istoriją, remtasi vyresniosios kartos žmonių prisiminimais bei iš jų tėvų ar senelių girdėtais pasakojimais: Jadvygos Novodvorskaitės (gim. 1902 m.), Emilijos Šapokienės (gim. 1873 m.), Antano Šapokos (gim. 1898 m.), Teklės Šapokienės (gim. 1901 m.), Igno Tamošiūno (gim. 1900 m.), Bronės Tamošiūnaitės (gim. 1903 m.), Jono Žalalio (gim. 1918 m.), Genės Mitalienės (gim. 1927 m.), Angelės Kazokienės (gim. 1906 m.), Kazimiero Pakalnio (gim. 1925 m.), Veronikos Novodvorskienės (gim. 1905 m.), Stasio Karaliaus (gim. 1915 m.), Onos Leipuvienės (gim. 1933 m.), Kazio Šiožinio (gim. 1918 m.) ir Barboros Urvelytės (gim. 1908 m.).
Duonos lemta dalia
Prapjauto kepalo negalima atsukti į duris, kad duonelė tų namų nepaliktų. Kūrenant duonai kepti „pečių“, buvo draudžiama šeimos nariams šildytis atsukus į krosnies angą nugarą – kad duonos „bakanai“ nesutrūkinėtų. Kepant neleisdavo vaikams varstyti durų, bėgioti, juoktis, išdykauti, kad duonelė nesuzmektų.
Nuodėgulių žmonės tikėjo ir lemtimi. Statydami namus duonos dėdavo į pamatus, tikėdami, kad naujieji namai bus turtingi ir laimingi. Veždami jaunosios kraitį į vyro namus, į skrynią šalia rietimų dėdavo ir vieną ar porą kepalų duonos, linkėdami, kad jaunamartė naujuose namuose niekada nestokotų duonos, būtų laiminga. Iš „šliūbo“grįžtančius jaunavedžius ant slenksčio sutikdavo su duona ir druska, kad jų gyvenimas būtų sotus ir laimingas, kad nieko nestigtų.
Jei duonos kepalas skyla pusiau ar atlūžta jo kampas – lauk nelaimės, kas nors šeimoje mirs.
Pakepusi duoną šeimininkė tuoj pat, dar tešluotomis rankomis, prausdavo veidą, tikėdama, kad jis bus skaistus, baltas, akys – sveikos.
Neįmantrūs valgiai
Pagrindinis kaimiečių maistas – bulvės, miežiniai ar žirniniai blynai, kruopų košės, mėsos ir pieno produktai. Pyragas, ragaišis nebuvo dažnas svečias ant ūkininko stalo. Tiek duonai, tiek kitiems miltiniams patiekalams grūdus valstiečiai maldavo namie, sukdami rankines girnas.
Anksti rytą kurdavo krosnį ir virdavo šeimynai valgyti, kepdavo blynus, šildydavo vandenį gyvuliams, šutindavo kiaulėms bulves. Karštoje krosnyje maistas išbūdavo šiltas ir iki pietų.
Vakarienę virdavo ant prieždos (plūktinės arba plytinės kepamosios krosnies priekinė dalis, priekrosnis, vieta prieš krosnies angą), pastatę puodą ant „trinaškos“ (metalinis trikojis), po kuria kūrendavosi ugnis. Tik vėliau, kai jau buvo įrengti kaminai, šeimininkėms valgį gaminti buvo daug patogiau, nes beveik kiekvienoje pirkioje buvo sumūrytos plytos (viryklės). Valgyti dažniau virdavo motina, jai padėdavo dukterys ar marčios. Vaikams stengdavosi duoti geresnį kąsnelį: išvirdavo arba, suvynioję į šlapias pakulas, žarijose iškepdavo kiaušinį, duodavo pieno, mažiausiems tekdavo piene virta grikių kruopų košytė su sviestu.
Atsargos žiemai
Valgydavo Nuodėgulių žmonės dažniausiai keturis kartus per dieną. „Sniedonė“ (valgis prieš pusryčius) – blynai su įvairiais dažiniais (bulviniu, kruopiniu, kopūstiniu), varške. Pusryčiams išvirdavo viralo, mėsos, „užsisrėbdavo“ šiltomis kruopomis. Pietums – ta pati rytinė sriuba, mėsa, šaltos kruopos. Vakarienei – „zacirka“ (pieniška miltinių ar bulvinių kukulaičių sriuba), bulvės su „rūgštum“ pienu ar batviniais, bulvių košė, prėskinys. Retkarčiais, kai nebūdavo laiko virti vakarienę, valgydavo duoną su pienu.
Stengdavosi žmonės turėti maisto atsargų. Mėsą sūdydavo, rūkydavo. Kol gryčios buvo be kaminų, pakabindavo lašinius, kumpius, įsnaują ant trobos aukšto. Ten ilgai mėsa būdavo rūkoma. Vėlesniais laikais pradėjo vindyti pirtyje. Gatavą mėsą kabindavo svirne, ant į kreklus (gegnes) sukaltų vinių. Šiaudinis stogas vasarą neįkaisdavo, todėl mėsa gerai laikydavosi. Sunkiau buvo išlaikyti „kilbasas“ – jos sudžiūdavo. Todėl vasarą dešras laikydavo nekūrenamame „pečiuje“, svirne, kišdavo į grūdus.
Rūgštelė – kai bus šalta
Taukus vieni lydydavo ir, supylę į kokį indą, laikydavo klėtyje arba pirkaitėje. Kiti darydavo įsnaują – taukus suvyniodavo į vieną didelį „bakaną“, pabarstydavo druska, pipirais ir išrūkydavo. Įsnauja gardindavo viralą ar dažinį.
Pasiruošdavo daržovių atsargų. Raugdavo didelį kubilą kopūstų. Ant dugno pridėdavo nepjaustytų galvų – pavasariui. Virdavo kopūstų sriubą, valgydavo atėję iš pirties, naudodavo kaip priedą prie mėsos.
Paraugdavo ir raudonųjų ar pašarinių burokų. Grybų atsargų žiemai beveik neruošdavo – pasigrybaudavo nedaug, suvalgydavo šviežius.
Į vienkiemius
1931 metais Nuodėgulių kaime kilo didžiausias sujudimas – pradėta skirstytis į vienkiemius. Išsisklaidė buvę kaimynai po plačius laukus: vieni susilipdė sodybėles prie Šėšelių miško, kiti – prie Degsnelių, trečius paviliojo vešlios Sabeikės pievos vakariniame kaimo laukų pakraštyje. Kaimovietėje pasiliko tik keletas kiemų: Jono Mieliausko, Petro Šeduikio, Jono Pakalnio, Anelės Čičinienės (Tamošiaus Čičinio našlės), Ignasiaus Čičinio. Liko kaimo gale ir bežemių Jono Muckaus bei Uršulės Ramanauskienės gryčiutės.
Prieš dalijantis į vienkiemius, kaime atsirado vienas kitas naujas gyventojas: Juozapo Šapokos pusvalakį nupirko Aleksandras Karalius, Antano Sipavičiaus namuose apsigyveno Juozapo Baraišio šeimyna, Juozapas Garšva savo dalį pardavė ar tik ne Čeplinskui.
Ūkiai plėtėsi
Nelengva ūkininkams buvo įsikurti vienkiemiuose – jie čia atsidūrė kaip vieversėliai ant dirvono. Reikėjo persigabenti ir naujai pasistatyti trobesius, sunkiai įdirbti žemę, iškirsti krūmus, kasti griovius. Bet dabar žmonėms viskas buvo vienoje vietoje, prie namų. Ir ganyklos, ir daržai, ir šienaujamos pievos… Žmonės pradėjo laikyti daugiau gyvulių – raguočių, prieauglio, avių. Atsirado galimybė sukaupti daugiau mėšlo laukams patręšti.
Norėdami sudaryti geresnes sąlygas karvėms bei arkliams, kaimiečiai pradėjo avis ir veršelius visai vasarai atiduoti ganiavon. Nuodėgulių kaime imdavo šiek tiek gyvulių ganyti Ona Sipavičienė, nes jos vienkiemyje buvo nemaži krūmų, dirvonėlių ir raistelių plotai. Be to, buvo ir savos piemenės – pusmergė Angelė ir vyresnioji duktė Ona.
Kiti nuodėguliškiai tardavosi su Vidžiūnų (Tauragnų sen.), Mieliškių (Utenos sen.) ir kitų kaimų žmonėmis, turinčiais ganyklų, ir atiduodavo ten savo avis bei prieauglį. Kiekvienas ūkininkas pasižymėdavo savo gyvulį – ausyje skylutę išdurdavo ar įkirpdavo vieną ar keletą kartų.
Kai ateidavo avių kirpimo metas, moterys susitarusios pėsčios eidavo ten, kur buvo atiduoti ganyti jų gyvulėliai.
Šviesos keliu
1866 metais Sudeikiuose atidaryta kaimo mokykla (rus. сельская школа). Mokytojams buvo įsakyta kiekviena proga skiepyti mokiniuose rusiškumo dvasią. Visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba, tik tikybos mokyta lietuviškai. Prieš pamokas ir po pamokų vaikai kalbėdavo maldą „Боже, храни царя“ (liet. „Dieve, sergėk carą“) – melsdavosi už carą ir jo šeimą. Visi mokytojai buvo rusai, skirdavo fizines bausmes ne tik už nusižengimą drausmei, bet ir lietuviškai ištartą žodį. Ypač žiaurus buvo mokytojas Stockis, kuris vaikus mušdavo knyga, liniuote, ranka, trenkdavo vaiko kaktą į lentą.
Mokytis buvo labai sunku, tik nedaugelis šią mokyklą baigdavo. Pavyzdžiui, iš 1901 metais pradėjusių mokytis 26 mokinių 1903 metais užbaigė tik septyni. Mokyklą lankydavo labai mažai mergaičių.
Kadangi čia buvo vykdoma rusinimo politika, daugelis tėvų nenorėjo į mokyklą leisti savo vaikų. Mokymas būdavo patikimas daraktoriams arba skaityti mokantiems šeimos nariams.
Noras mokytis
Tuo metu nebuvo įprasta duoti vaikams geresnį išsilavinimą – manyta, jog pakanka, jeigu jaunas žmogus paskaito maldaknygę. Bet metams bėgant požiūris keitėsi. Nors dauguma vyresnio amžiaus žmonių XX a. pradžioje buvo beraščiai, bet savo vaikus norėjo pamokyti. Sudeikių mokyklą pradėjo lankyti Stanislovo Novodvorskio vaikai Kaziunė, Verutė, Stasys, Jonas, Jadvyga, Onutė, kurie vėliau siekė ir aukštesnio mokslo. Verutė, baigusi Sudeikiuose dvimetę mokyklą, mokėsi Utenoje ir visą gyvenimą dirbo raštininke įvairiose įstaigose. Jos brolis Stasys taip pat mokėsi Utenoje, vėliau dirbo girininkijos raštininku Švenčionyse, Saldutiškyje. Ona ir Jonas baigė Antalieptės žemės ūkio mokyklą.
Bent po vieną žiemą Sudeikių mokykloje mokėsi ir kai kurie kiti Nuodėgulių kaimo vaikai. Kaizerinės okupacijos metu Sudeikių mokykla kurį laiką neveikė.
Kaimo „mokytojai“
Šiek tiek raštingesni paaugliai stengdavosi savo žiniomis dalytis su bendraamžiais, sukviesdami juos į savo tėvų trobą ir mokydami. Šeima, sugebėjusi sudaryti sąlygas savo vaikams daugiau prasilavinti, buvo S. Novodvorskio. Jo duktė Kaziunė mokėsi Sudeikiuose, vėliau – Utenoje, jaunesnioji Jadvyga taip pat baigė Sudeikių kaimo mokyklą. Jos abi tapo kaimo vaikų, negalėjusių lankyti mokyklos, švietėjomis.
Jadvyga Novodvorskaitė prisiminė: „Pas mus susirinkdavo būrelis kaimo vaikų, kaip antai, Stasė ir Bronė Tamošiūnaitės, Tapylius Garšva, Adalia Mikulėnaitė, Valė Lisickaitė, Marijona Mieliauskaitė. Mano sesutė Kazė pamokydavo skaityti, rašyti. Jei Kazė negalėdavo mokyti, ją pavaduodavau aš. Rašydavom diktantus. Mokėme tik lietuviškai – iš maldaknygių ir kitokių knygelių. Vaikai išmoko neblogai skaityti. Emilijos Šapokienės vaikai pas mus neateidavo, nes jų motina buvo šviesi moteris, mokanti skaityti, ir vaikus lavino namuose.“
Mokykla Rukliuose
1936 metais atidarytas Sudeikių mokyklos komplektas Ruklių kaime. Mokyklai buvo nuomojama patalpa pas Zosę Baurienę paprastoje kaimo gryčioje. Tiek Nuodėgulių, tiek kitų kaimų vaikus jau lietė Privalomo pradžios mokslo įstatymas. Būrelis mokyklinio amžiaus vaikų iš rytinio kaimo pakraščio traukdavo į Ruklių pradžios mokyklą, buvusią už trijų kilometrų, pamiškėje, netoli Maneičių kaimo. Pavasarį ir ankstyvą rudenį eiti būdavo smagu, bet tikras vargas, kai prasidėdavo rudens purvynai, žiemos pusnys. Kol pėsti „parplaukdavom“ per gilius pusnynus, būdavom visi šlapi – kaip ančiukai. Tėvai, gailėdami mūsų, ypač, kai sniego būdavo gilu, siausdavo pūgos, susitarę vieni su kitais, paveždavo. Vieni veždavo vieną rytmetį, kiti – kitą. Atsitikdavo ir taip, kad menkas arkliukas vos išsikapstydavo iš Ruklių kaimovietėje suneštų didžiulių pusnių, kartais tekdavo jam padėti.
Baigiamieji keturių skyrių egzaminai vykdavo Sudeikių mokykloje. Rukliuose vaikus mokė mokytojai Uršulė Drobelienė, Veronika Surgailienė, Ona Dragaitė, Jakubėnas (poeto Kazio Jakubėno brolis).
Saldainių sauja
R. Ubeikienė, U. Drobelienė negailėdavo laiko ir saviveiklai – ruošdavo vaidinimus. R. Ubeikienė mokėjo dirbti su vaikais nekeldama balso. Gal todėl mokiniai ją mylėjo, pamatę ateinant į mokyklą, skubėdavo pasitikę paimti ir nešti jos portfelį. Tai buvo garbė. Mokytoja dirbo taikydama naujus metodus. Jau 1939 metais buvo įvedusi mokiniams pažymių knygutes, kur kiekvieną mėnesį įrašydavo mokomųjų dalykų, žinių bei elgesio įvertinimus. Organizuodavo įvairius žaidimus, piešinių konkursus, nepašykštėdavo savų lėšų nugalėtojams premijuoti. Kiek kalbų, įtarinėjimų ir pavydo sukėlė žinia, kad už gražiausią piešinį – tėviškės peizažą – Vandai Šapokaitei buvo skirta pirma vieta, o mokytoja įteikė (o, stebukle!) juodą blizgančią dėžutę su visomis dvylika vandeninių spalvų.
Kai pasveikinę Sudeikių kleboną Juozapą Lomaną vardadienio proga grįžome tuščiomis rankomis, mokytoja, gal supratusi iš mūsų veidų, o gal žinodama klebono šykštumą, paklausė: „Ar pavaišino klebonas?“ Mes atsakėme, kad taip. „O į kišenę įdėjo?“ – pasitikslino R. Ubeikienė. Tylime abu su Vladu – kuo čia girsiesi… Bet ir šį sykį mūsų nuotaiką praskaidrino mokytojos įžvalgumas – ji atnešė mums po saują stambių į žvilgantį raudoną popierių įvyniotų saldainių. Kiek nedaug reikia vaiko širdžiai!
R. Ubeikienė savo namuose ruošdavo vaikams ir suaugusiesiems „Kalėdų eglutę“ – dalydavo saldainius ir mažas dovanėles.
Stanislovo Karaliaus pėdos
Ryškus pavyzdys, kaip kaimo jaunuolis veržiasi į mokslą, į šviesą, yra Stanislovo Karaliaus kelias.
Gimė Stasiukas 1915 metais Maskvoje, kur motina tarnavo pas ponus kambarine, o tėvas dirbo fabrike. Po 1917 metų revoliucijos kilus bado grėsmei, Aleksandro Karaliaus šeima grįžo į Lietuvą, bet tuščiomis rankomis. Pardavę jiems priklausiusį žemės rėželį, 1931 metais Nuodėguliuose nusipirko iš Juozapo Šapokos devynių hektarų ūkelį, gerokai įlįsdami į skolas. Atėjo metas berniukui į mokyklą eiti, bet galimybių nebuvo – teko eiti piemenauti. Prabėgo vaikystė, o pradžios mokykla dar nebuvo baigta. Giminaičiams padedant, pavyko gauti Utenos pradžios mokyklos pažymėjimą.
Tėvas, ieškodamas išeities, kaip išmokėti skolą, ryžosi nusipirktą žemę atiduoti „ant pusės“, o pats su Stasiuku vykti į Kauną laimės ieškoti. Įsitaisė valgykloje sargu. Vienąkart prie jo priėjo Kauno komercinės mokyklos dėstytojas Bendoraitis ir pasakė: „Kaip aš matau, tavo šitas vaikas vis su knyga – reikia leisti jį mokytis!“ Tėvui papasakojus apie nelengvą savo padėtį, šis geras žmogus padėjo vaikinukui įstoti į keturklasę mokyklą.
Prieš srovę pirmyn
Ją baigęs, Stanislovas kurį laiką dirbo Valstybės teatre durininku. Čia turėjo geras sąlygas pamatyti daug teatro spektaklių, pažinti daugelį teatro įžymybių – aktorių, režisierių. Savo atlyginimą atiduodavo tėvui, kad šis greičiau išmokėtų skolas. Atlikęs karinę tarnybą, rūpinosi, kaip įsigyti mokytojo cenzą. 1939 metais įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją. Teko nelengva dalia: ir pats mokėsi, ir po pamokų mokydavo kitus, tokiu būdu užsidirbdamas pragyvenimui. Hitlerinės okupacijos metais persikėlė mokytis į Švenčionių mokytojų seminariją, bet, ją uždarius, vėl teko grįžti į Ukmergę. 1943 metais, gavęs diplomą, S. Karalius buvo paskirtas Šventupio pradžios mokyklos vedėju, o 1944 metais persikėlė į Sudeikius.
Rūpesčių pakako, nes, ką tik praūžus frontui, visko stigo. Nežiūrint to, jaunas, energingas mokytojas ir kultūriniame sudeikiečių gyvenime išvarė platų barą. Jis grojo smuiku, todėl subūrė apylinkės muzikantus, organizavo dramos ratelį, chorą.
Padėjo stiebtis kitiems
S. Karalius – šviesi asmenybė, ilgalaikis Sudeikių devynmetės mokyklos direktorius. Mielai bendraudavo su kompozitoriais, literatais, mokslo žmonėmis. Užrašinėdavo liaudies dainas, nuo jaunystės metų mėgo eiliuoti pats, įpindamas į savo eilėraščių posmus ir pamilto Nuodėgulių kaimo pievų žalumą, upokšnių čiurlenimą, gimtinės pirkios šilumą.
Pats patyręs varganus kelius į mokslą, S. Karalius atjautė ir savo kaimo – Nuodėgulių – vaikus, svajojančius apie mokslą.
Nemaža dalis trečiojo dešimtmečio pabaigos–ketvirtojo dešimtmečio Nuodėgulių kaimo jaunimo troško mokslo. Svarbus vaidmuo išvedant šio kaimo vaikus į šviesos kelią teko S. Karaliui. Pats dar tebebūdamas Ukmergės mokytojų seminarijos auklėtiniu vasaros atostogų metu savo tėvų namuose, susisodinęs po keletą paauglių, mokė pagal savo išgalę gimtosios ir vokiečių kalbos, matematikos gudrybių, istorijos ir kitų dalykų, paskui rūpinosi, kad jo mokiniai mokytųsi toliau.
Skanėstas „šakar makar“
S. Karalius būrelį savo pamokytų nuodėguliškių 1942 metais nusivežė į Švenčionis, kur buvo naujai atidaroma mokytojų seminarija, rūpinosi jų reikalais. Tokiu būdu Joana Čičinytė, Genė Karaliūtė, Valė Jurelytė, Stasė Ramoškaitė, Vanda Šapokaitė, Povilas Šiožinys, išlaikę stojamuosius egzaminus, tapo seminarijos mokiniais ir sėkmingai čia mokėsi dvejus metus, kol ši pedagoginė mokykla vokiečių okupacinės valdžios vėl buvo uždaryta. Paskui mokslą tęsė kas Utenos gimnazijoje, kas kitose mokyklose.
S. Karaliaus tėvas Aleksandras dirbo Švenčionių mokytojų seminarijoje sargu. Šis mielas senukas toli nuo namų atsidūrusiems vaikams tapo savotiška atrama: ir tada, kai buvo linksma, ir tada, kai tuščias pilvas grodavo maršus. Bėgdavo iš skurdaus mokinių bendrabučio pas „dėdę Karalių“, kur gaudavo ir linksmą, šiltą žodį, ir skanaus „šakar makar“ viralo. Jam bendrabučio valgykloje duodavo likusios sriubos, duonos, kartais ir mėsos kąsnelį. Viską „dėdė“ sumaišydavo, pakaisdavo puodą į stačiamalkį, kur ir išvirdavo „šakar makar“.