Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Tapo dosniais ūkininkais

Iš Tarvydžių kilusi devyniasdešimt trejų Petro Stuko dukra Ona Vanagienė pasakojo, kad kaimas vienkiemiais buvo išskirstytas 1922 metais. „Niekas ti neėmė (žemės – aut. past.), nes buva labai bloga žeme, tik broliai Stukai gava bene 52 hektarus až vienų valakų, – dėstė močiutė. – Anys ravus iškase, krūmus išrove ir pradėja viskas augt. Instaise gyvulių baisybį.” Tam kaimo kampelyje jos vaikystėje, moters teigimu, ir tebuvo trys sodybos – abiejų Stukų bei Stasiškio.
Močiutės vaikystėje Tarvydžiuose buvo 24 gyvenamos trobos. Kai visi trys broliai Stukai gyveno kartu, jų didžiulė trylikos asmenų šeimyna prisiraugdavo žiemai 24 kibirus kopūstų. Didžiulis kubilas stovėdavo rūsyje, jo net nepajėgdavo iškelti, tik išplaudavo ir palikdavo. Ūkyje, pasak O. Vanagienės, laikydavo dešimt bekonų, kuilį, paršavedę. Grūdų, daržovių, vaisių – visko priaugindavo. „Pavasarį suveina mažažemiai ir išsineša grūdus maišais, – porino senolė. – Anys labai padėja kitiem. Patys savys nebežiūrėja, vilkėdava kailiniais ir sermėgam. Rameikių Kuosa sudege, tai ir karvį, ir arklį padovanoja.” Anot pašnekovės, viena tarnaitė pas ūkininkus išdirbo net 18 metų.

Ir linksmybės, ir mirtis eina greta

Anot O. Vanagienės, kai išvežė dėdės sūnus Joną ir Pranciškų (Praną) į Sibirą, dėdienė Ona liko viena namuose, nes tuo metu buvo išėjusi pas dukrą į Rameikius. Beje, Stukus apie būsimą vežimą perspėjo tūlas Sorokinas, tarnavęs pas juos samdiniu, todėl jie spėjo ir kiaulę pasipjauti, ir susiruošti. Tiesa, neapdorota mėsa pakeliui sušvinko. Senolė prisiminė, kaip kartą dėdienė ruošėsi Kūčioms – kepė, virė. Pašnekovė užėjo pas ją pasiskolinti grūstų kviečių. Toji puolė vaišinti viskuo ir sakyti: „Tu daug dirbi, tai tau daug raikia ir valgyt…”
Linksmintis, močiutės teigimu, kaimo žmonės iš pradžių rinkdavosi pačiame Tarvydžių kaime, vėliau – pas Stukus sodyboje. Domininko Stuko sūnus Pranas turėjo armoniką, Saladžius – smuiką. „Baisiai gražiai ir vestuvės grodava, visur”, – sakė moteris. Atėjus liūdnai mirties valandai, pasak O. Vanagienės, tarvydiškius senesniais laikais lydėdavo į Tarvydžių, vėlesniais – į Užpalių kapines. Tarvydžių kapinėse, anot O. Vanagienės, anksčiau stovėjo Butkų pastatytas medinis kryžius, bet jis nuvirto. Dabar kapinaites puošia Teresės (Visockaitės) Palskienės iniciatyva pastatytas jos pačios rankų darbo medinis kryžius ir knyga, kurioje surašyti visų ant to kalnelio palaidotų tarvydiškių ir aplinkinių kaimų giminių pavardės.
Senolė prisiminė ir aplink kaimą plytėjusių vietovių pavadinimus – Jaurų kalnas link Rameikių, Senovės miškas, kuriame augo daug didžiulių storų lazdynų. „Rudenį aš, būdava, karves pamelžiu, nulakiu, tai riešutų tarbas, maišus prisinešu, peržiem visiem užtenka, – šnekėjo garbaus amžiaus moteris. – Riešutų budava tiek daug, kad žmones net neišnešdava. Lazdynai buva stori, jų niekas nepalenkdava, tai rinkdavam tik tadu, kai žemen nubyredava.” Anot O. Vanagienės, Jaurų miške augo ąžuolai, todėl tarvydiškiai prisirinkdavo gilių ir gerdavo tik gilių kavą. „Dar visai neseniai pasirinkdavau gilelių kavai”, – atsiduso močiutė, kalbinta Utenos Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, kur buvo slaugoma.

Tarvydiškiai ir karas

Tarvydžių žmonės, pasak pašnekovės, sugyveno gražiai. Tiesa, Antrojo pasaulinio karo metais buvo visko. Senolės teigimu, per Tarvydžius ėjo frontas, kaime stovėjo rusai, o kiek tolėliau, Rameikiuose, vokiečiai. „Skeveldras virš mūsų galvų didžiausias aina, medžių šakas krinta, – prisiminė moteris. – Daug namų sudegina. Ir ažumuše Prievelienį su mergyti. Snariadas (rus. cнаряд – amunicijos rūšis, šaudoma iš artilerijos pabūklų – aut. past.) krita ir duobės baisias padarytas buva.”
O. Vanagienė sakė, kad karo metais viskas būdavo pervežama arkliais. Dažniausiai tai liepdavo daryti vietiniams gyventojams. Anot jos, atėję vokiečiai pasiėmė jų arklį bei vežimą, norėjo pervežti tikriausiai sužeistuosius. Visi tarvydiškiai išsivažinėjo prieš tai, todėl vokiečių kareivis liepė jai, šešiolikos metų merginai, važnyčioti. „Saulute leidžias, pavakarėlis, o aš važiuoju verkdama, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Kaip aš tadu bijojau… Išėja taks mūsų kaima seniokas Juška, pamate, kad man varas, ir saka: „Vaikiuk, kur tu važiuoji?” Ažu vadelių ir vėžčia raistan. Šitas kareivis išsitrauke šautuvų. Bet aš nieka nebebijojau – nars nušauk mani. Atėja paskui vakari su viršininku ir pasake, kad mergaitį narėja pasimt. A aš sakau: „Ut, vyrų yra, tai ir pasimkit. E mana kumpanija – aš niekur nevažiuoju.” Ir iškariavau sava. A kareivis keikdamas ir nuvėja. Tai matai…”
Kitą kartą, pasak senolės, aplink sproginėjant užtaisams tarvydiškiai suvedė karves žemumon tarp kalvų, o patys išsikasė apkasą krūmuose prie pirties. Suėjo į jį abiejų Stukų didžiulės šeimynos, keli žmonės iš paties kaimo. „Teip dušna buva akopi (apkase – aut. past.), vos neuždusam, – dėstė O. Vanagienė. – Moma baisiai bijodava. Ašei ažlipau akopa viršun, nuvėjau, pamilžiau karves. Kai pradėja šaudyt!.. Atsiguliau raveliukan, pagulejau. Misliau, karves jau nebegyvas. Kai nustoja šaudyt, žiūriu – ir karves tebėr. Ašei viedru piena prie akapėlia nunešiau, visi pavalge. Per karų visa buva. Ir bėgi, ir kulkas per galvų aina.”

Statė bažnyčią

Prieš karą, anot senolės, taip pat nebuvo lengva – reikėjo daug ir sunkiai dirbti, nes mokesčiai buvo milžiniški. Linus sėdavo, parduodavo, pieną veždavo į Užpalius. „Pienų veždavam trečioj dienoj ligi Tervydžių, a už paras – visų kaima pienų Užpalias. Didžiausi vežimai būdava…” – sakė pašnekovė. Moteris prisiminė, kad jos dėdė Domininkas paauglystėje dalyvavo Užpalių bažnyčios statybose – nešiojo plytas viršun į bokštą, nes buvo drąsus ir nebijojo aukščio.
Po karo, pasak močiutės, buvo labai sušaudytos visos namo „blėkos”, tai jos vyras Juozas Vanagas su pusbroliu Jonu „padirbo stelažų tokį, žirklas, būdava, nukerpa šonų, kur blogas”. „Čielų mėnesį mana vyras važinėja, padėja tvarkyt – dėja ir senas, ir naujas blėkas”, – tarmiškai kalbėjo O. Vanagienė.

Rimas iš Pajedinės

Tarvydžiuose ūkininkaujantis Valdas Rimas šiuo metu gyvena vadinamojoje Pajedinėje, arba Kumetyne (Smetonos laikais statytame mūriniame name, kuriame ūkininkas Pajeda apgyvendindavo savo samdinius), nors jo gimtinė – netoli Tarvydžių kapinių ant kalniuko stovinti sodyba. Pajeda, anot pašnekovo, turėjo daug (bene šešias) dukrų. Dvi, kad neišvežtų į Sibirą, pačios pasitraukė gyventi į Rusiją, ten ir liko. Anot vyro, Tarvydžiuose buvo keli stambūs ūkininkai, kurie samdydavo mažiau pasiturinčius kaimiečius. Pajeda, kurio dalį žemių dabar nusipirkęs V. Rimas, turėjo net 80 ha žemės. Ūkininkas Butkys, pasak pašnekovo, turėjo apie 30 ha žemės.
Buvo kaime ir kitų nagingų žmonių – V. Rimo dėdė Albinas Rimas buvo kaimo „kavolis”. Kubiliūnų motina, turėjusi daug vaikų, rūpindamasi savo šeima ausdavo, pati kepdavo duoną.

Kursuodavo autobusai

Visą gyvenimą šiame kaime gyvenantis vyras sakė, kad iš pradžių lankė tarp Tarvydžių ir Kaniūkų stovinčią mokyklą, vėliau ėjo į Užpalių ugdymo įstaigą. Kaniūkų mokykla, anot pašnekovo, buvo įrengta pasiturinčių žmonių namuose. Iš pradžių čia buvo pradinė keturmetė, paskui – trimetė mokykla. Kai mokėsi jis pats, visos trys klasės jau buvo sujungtos į vieną ir vaikus mokė mokytojai Baniūnai. Pasak V. Rimo, į šią mokyklą sueidavo vaikai iš aplinkinių kaimų.
Užpalius, kaip teigė pašnekovas, mokiniai pasiekdavo autobusu, kuris kursavo pro Tarvydžius iš Utenos į Mažionis ir atgal. Anot vyro, pro šalį pravažiuodavo ir autobusas Utena–Rokiškis. „Važiuodavom ir motoriniais dviračiais – niekas mūsų negaudydavo, – sakė jis. – Tada mums, vaikams, laisvė buvo didesnė.”
Iš vaikystės V. Rimas Tarvydžius prisimena didelius, su klegančiais vaikais ir gausius žmonių. Buvo net parduotuvė, prie kurios, anot jo, po darbo mėgdavo rinktis tarvydiškiai – kas alutį gurkšnodavo, kas šiaip paplepėti sustodavo. O prie storojo kaimo ąžuolo, vyro teigimu, būdavo rengiamos gegužinės. „Pajungdavo kaimynai elektrą iš kitos kelio pusės, – prisiminė pašnekovas. – Toks Mečislovas Keblys su armonika grojo, pas Keraminus senoje klėtyje taip pat būdavo šokiai. Atsimenu, mano tėvai eidavo.”

Karo aidai

V. Rimo tėtis ir senelis visą gyvenimą gyveno Tarvydžiuose, o mama atitekėjo iš Rokiškio rajono. „Senelis pasakodavo, kaip užėjo sovietai, paskui – vokiečiai, – dėstė vyras. – Bet mums galvoje netilpdavo tie dalykai – juk mokykloje mokydavo visai kitaip. Pasakojo apie partizanus, kad mūsų tvarte buvo bunkeris, kuriame slapstėsi mūsų giminės.” Anot pašnekovo, senelis porino, kad buvo užėję ir stribai, bet nieko nerado. Tame bunkeryje nuo kariuomenės slapstėsi tūlas Pakarna – V. Rimo dėdė. „Senelis nelinko prie sovietų, partizanuos jo irgi netraukė – norėjo būti laisvas, nuo nieko nepriklausomas, – sakė jis. – Kažkas senelį įskundė, kad pas jį lankosi partizanai. Atėjo skrebai, pridėjo automatą prie galvos ir pyškino pro šalį. Vytautas Juška sakė, kad tebėra tos kulkos tuos namuos. Nuo to laiko senelio rankos pradėjo drebėti.” Senelis, pasak V. Rimo, ilgai nestojo ir į kolūkį, laikėsi tol, kol prispaudė žvėriški mokesčiai.
Pasak pašnekovo, kartą Skardžiuje stovėjo rusų kariuomenė. O senelių ir tėvų senosios sodybos tvartas stovėjo ant kalniuko, tuo metu ten laikė kiaulę. Prasidėjo šaudymai. Išsigando, kad nušaus tą kiaulę, tai šliaužte nušliaužė iki tvarto ir paleido šią, kad pabėgtų. Iš senelio V. Rimas taip pat yra girdėjęs, kad tarvydiškiai varydavo „samagoną”, paskui veždavo jį parduoti žydams. Atvažiuodavo su savo prekėmis į kaimą ir patys žydai. Taip pat vaikystėje pašnekovas yra nugirdęs, kad Užpaliuose vykdavo dideli „kermošiai”, į kuriuos arkliais pakinkytais vežimais vykdavo visi tarvydiškiai.

Tarvydžių vietovardžiai

Aplink Tarvydžių kaimą, pasak V. Rimo, nėra piliakalnių, užtat miške nuolat trykšta neužšąlantis šaltinis. Jo tėtis su draugais šalia žaisdavo. „Dar ir dabar ten bėga puikus, skanus vanduo, – sakė pašnekovas. – Mes tyrėme jį, kai gimė dukra. Kai ta žemė priklausė Pajedai, jis tikriausiai šaltinio vandeniu girdydavo gyvulius.”
Paklaustas apie Tarvydžių vietovardžius vyras pradėjo vardyti: už kapinių, už miškelio apartas stūkso status kalnas Ožiakalnis, kitas kalnas – Skardžius, iškart už kapinių plytintis laukas – Lygioji, kalnas Meiliakalnis. Pastarojo pavadinimas, V. Rimo teigimu, kilęs nuo to, kad ten labai prasta žemė, ją labai sunku įdirbti, reikia smarkiai prakaituoti ir su meile dirbti.

Rengiant antrąją straipsnių apie Tarvydžių kaimą ciklo dalį pašnekovė Ona Vanagienė iškeliavo į amžinybę. „Utenos dienos” redakcijos kolektyvas reiškia nuoširdžią užuojautą velionės artimiesiems.

Autorės ir Visvaldo Kulakausko nuotr.