Tarvydžių kaimas vis dar kvėpuoja gyvybe (I)

Tarp kalvų, tvarkingų arimų ir miškų šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje glūdi mažai pravažiuojamas Užpalių seniūnijos Tarvydžių kaimas. Mažai pravažiuojamas todėl, kad pro čia besidriekiantis keliukas, ko gero, į jokius reikšmingus objektus neveda, juo galima pasiekti tik kelis aplinkinius kaimelius. Tiesa, visi tarvydiškiai žino, kad kaimo pavadinimas turėtų būti Tervydžiai, tik laikui bėgant liko iškraipytas. Tačiau nuostabiausia tai, kad šiais laikais, kai dauguma Lietuvos kaimų miršta, Tarvydžiai išlieka gyvybingi. Čia ne tik savo veiklą vysto keli stambūs ūkininkai, bet ir kone visose sodžiaus trobose verda gyvybė, o neretame name apsigyvena iš kitų miestų ar kaimų į gimtinę sugrįžę sodiečiai.

Kaimo stebuklai

Tarvydžių kaimo užkampyje stovi šimtametė sodyba, kurioje šiuo metu gyvena Steponas Stukas. Kažkada Stukų šeima gyveno pačiame kaime, bet skirstant sodžių vienkiemiais trys broliai Stukai – Domininkas (Domas), Juozas ir Petras – pasiėmė didelį sklypą žemės ir pasistatė sodybą. Vedęs Petras pastatė savo šeimai atskirą namą, o nevedęs brolis Juozas liko gyventi pas Domininką. Žemės buvo daug, bet ji buvo prasta – kemsota, kelmuota, apaugusi krūmynais, todėl broliai sunkiai plūkėsi, kol įdirbo arimus. S. Stukas – Domininko anūkas, jo sūnaus Jono vaikas. Kažkada gyvenęs ir dirbęs Vilniuje jis grįžo į savo gimtinę ir pamažu lopo senstančius sodybos pastatus.
Vyras, stovėdamas sodybos kieme, mosčiojo ranka ir pasakojo, kad kadaise aplink taip pat buvo dabar jau nunykusios kaimynų sodybos: Gavrilovų, Keraminų, Petro Stuko. Pašnekovas prisiminė, kaip vairuotoju dirbęs Mykolas (vietiniai vadindavo Mykola) Gavrilovas važiuodavo per jų kiemą ėjusiu keliuku automobiliu „Moskvich 401″. Jiems tai buvo kone stebuklas, nes niekas kitas kaime dar neturėjo automobilio.

Tremties aidai

S. Stuko tėtį ir besilaukiančią mamą ištrėmė į Sibirą 1951 metų spalio mėnesį, bet pirmagimis gimė negyvas, o pašnekovas su dvyne seserimi Elena pasaulį išvydo šiek tiek vėliau. Paskui šeima grįžo atgal į gimtinę. Pašnekovas prisiminė, kad pirmiausia jie atvažiavo pas tetą Nataliją Bagdonienę į Rameikius (Užpalių sen.). „Tik grįžus iš Sibiro mus pasitiko tėtės sesers Veronikos vyras Stanislovas Karalius, iš Sudeikių atvažiavęs motociklu, o vežė mašina, sudeikiškis Strazdas turbūt vairavo, – prisiminimais dalijosi vyras. – Man visi sako: „Mes jau Lietuvoj”, o aš dairausi ir klausiu: „Tai kur čia Lietuva?” Visur žalia…”
Gimtieji namai, anot S. Stuko, buvo užimti – čia jau gyveno į kuprelę susimetęs Morkūnas. Todėl dabar senosios Stukų pirkios grindys su duobutėmis – subadytos besiramstant lazdele. Po kurio laiko jis išsikėlė ir šeima vėl galėjo apsigyventi savo namuose. „Šiaudinis stogas buvo kiauras, mama statydavo bliūdus, – prisiminė pašnekovas. – Kas buvo palikta, viskas išnešiota.”

To meto tarvydiškiai

Paklaustas, ar dideli buvo Tarvydžiai jo vaikystėje, vyras net skėstelėjo rankomis – didelis, gyvybingas buvo kaimas, čia buvo stambių ūkininkų – Gabrys su visa šeimyna, Pajeda, kurio namuose atidarė parduotuvę. Tarvydiškis Vincentas Indrašius, pasak S. Stuko, buvo senbernis ir kurčias. Pas jį berniuką vesdavo kirptis. „Oi tai pešdavo, – šypsojosi pašnekovas. – Vėliau dar kirpdavo Albinas Rimas, tai tas gerai kirpdavo ir nepešdavo. Be to, jis dirbo Tarvydžiuose ir Kaniūkuose kalviu.” Pasak tarvydiškio, buvo dar kaime Butkiai, vienas brolis Jonas buvo kunigas, kitas – stalius.
Linksmintis, anot vyro, rinkdavosi pas Ridiką (jo teigimu, dabar tame name gyvena Indrulionis), pas Stukus. O kai jau pats galėjo lankyti šokius, eidavo į gretimus Bėkinčius, Aukštuolius, Užpalius.

Gyvenimo viražai

S. Stuko dvynė sesuo Elena Stasiškienė prisiminė, kaip jos vaikystėje tarvydiškiai švęsdavo šventes. „Mano tėtė buvo Jonas, todėl Joninių rytą rasdavom žolynais apipintas duris”, – sakė moteris.
Nors pasibaigus tremčiai Stukams buvo liepta negrįžti į Lietuvą, jie vis tiek čia atvažiavo. Kai šeima grįžo iš Sibiro, pasak E. Stasiškienės, valdžia jiems leido apsigyventi gimtinėje, bet pusę namo vis tiek paliko kitai šeimai. Perpus padalijo ir tvartą, ir daržinę.
„Žmonės sakydavo, kad mūsų senelis Domas buvo labai geros širdies, – pasakojo E. Stasiškienė. – Skolindavo biednesniems, kad ir negrąžintinai, sakydamas, jog pats galės pasiimti iš turtingesnių. Savo tėtį Joną visada atsiminsiu kaip paprastą ir nuoširdų žmogų.”

Močiutės pagalbininkas

S. Stuko pusbrolis, jo tėvo sesers Emilijos (Stukaitės) Janulionienės sūnus Jonas Janulionis, prisiminė, kad 1951 metais išvežus dėdės šeimą bobutė Ona (Banytė) Stukienė Tarvydžiuose liko viena. Todėl jį, 10–12 metų berniuką, kaip vyriausią sūnų, mama siųsdavo pas močiutę padėti ūkio darbuose – kažką atnešti, supjauti malkas ar pan. Mama, įdėjusi lauknešėlį, siųsdavo sūnų iš Vygėlių kaimo per laukus į Tarvydžius. Pasak vyro, tekdavo jam pėdinti maždaug septynis kilometrus. „Kažkur pakeliui visada užpuldavo šuo, aš bijodavau, – dėstė pašnekovas. – O geraširdės kaimo bobulės man rėkdavo: „Tu nebijok, vaikeli, paimk akmenį. Žiūrėk, kaip jis bėgs!” O kai aš bandau imti akmenį, tas šuo dar labiau mane puola…” Bobulė, kaip pasakojo J. Janulionis, turėjo ožką, kiaulytę, kurias jis turėdavo šerti, o ožką dar ir perkelti. Anot vyro, bobulė mėgdavo sakyti: „Atėjo žmogus, tu jo neklausk, ko jis atėjo. Tu pirmiausia duok jam pavalgyti, o tik paskui klausk, ko jis nori.”
Anot J. Janulionio, tada kaimynystėje dar buvo kito Stuko – Domininko brolio Petro – sodyba. Vyras prisiminė dažnai minėtas tuomečių tarvydiškių pavardes: Dragus, Ridikus, Šlamus. Pats kaimas pašnekovui įsiminė kaip kupinas vyšnių, kitų vaisių, uogų, aplinkiniai miškai – grybų. Anot pašnekovo, netoliese esančiame Jaurų miške būdavo labai daug riešutų ir mama dažnai juos vesdavosi riešutauti.
Jaunystėje J. Janulionis dažnai lankydavosi Tarvydžių šokiuose, kur žmonės šokdavo pagal armonikos garsus kažkurio kaimo gyventojo „seklyčioje”.

Ištrūkę iš apsupties

Gretimame visai šalia Tarvydžių esančiame Rameikių kaime gyveno dar viena Jono sesuo Stukaitė – Natalija Bagdonienė. Pašnekovas prisiminė, kad jos sūnus Stasys buvo jo vienmetis, todėl jie aplinkiniuose miškuose kartu dažnai grybaudavo, uogaudavo, riešutaudavo. Kartą berniukai pakliuvo į partizanų apsuptį. Miško brolius buvo apgulę rusų Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kariai. „Kažkaip pasprukome – kaip ir vaikai… – pasakojo vyras. – Bėgom bėgom… Aplink visur kraujo pritaškyta. Tokie laikai buvo…” Dar J. Janulionis prisiminė, kad N. Bagdonienė vaikų neleisdavo į vieną savo namų patalpą, kur, pasirodo, buvo slepiami miško broliai.
Pasak vyro, dėdė Jonas buvo ne tik labai „meistravas”, darbštus, bet ir apsiskaitęs žmogus. Kurį laiką, jo teigimu, dėdė gyveno J. Janulionio gimtajame Vygėlių kaime, kur susipažino su savo būsima žmona Adele Makuškaite, ateidavusia Janulioniams padėti ūkyje. Kaip sakė vyras, dėdė Jonas karštai pamilo A. Makuškaitę ir ją vedė, o jam pačiam dar teko dalyvauti dėdės vestuvėse. „Po vestuvių greitai jaunieji išvažiavo į Sibirą, – atsiduso pašnekovas. – Vėliau, kai aš bandžiau daryti karjerą, kabinausi į gyvenimą, man dažnai prikišdavo, kad mano dėdė buvo ištremtas.”

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas