Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (III)

Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

Kraujas liejosi upeliais…

1944 m. vasarą, sugrįžus sovietams, prasidėjo „baltųjų” partizanų areštai. Daugelis jaunų vyrų pradėjo slapstytis, jungtis į partizanų grupes. 1944 m. rudenį Vyžuonų valsčiuje vykusio surašymo metu iš Šventupyje buvusių 33 kiemų liko tik 28 gyventojai. Šiose apylinkėse pokariu buvo pralieta daug kraujo, visur kaimynų dalyvauta arba pašnibždėta, paprašyta. Iš Šventupio buvo ir ištremtų į Sibirą (aštuoni asmenys), taip pat kalintų už partizanų rėmimą. Sentikiai, pasirinkę ši kaimą gyvenimui daugiau kaip prieš 200 metų, bandė čia įsitvirtinti, sukurti normalias sąlygas gyventi ir dirbti. Viskas buvo daroma dėl tikėjimo. Deja, niekas nenorėjo gilintis į atskalūnų problemas. Visais laikais blaškomi, terorizuojami, kartais net žudomi, taip ir liko „svetimi tarp savų – savi tarp svetimų”. Tame kaime liko vienintelė sentikė – Irina Bogdanova. Kiti gi išblaškyti po visą pasaulį. Istorija moko, kaip svarbu yra sugyventi su kaimynais, būti tolerantiškiems, net yra patarlė: „Geras kaimynas ir už giminę artimesnis.” Tačiau gyvenimas daro savo korekcijas.
1944 10 20 vėlų vakarą partizanų grupė brovėsi į Antano Gražio, vykdomojo komiteto pirmininko, namus Palipšės kaime, prie Debeikių. Jis neišsigando penkių užpuolikų ir, turėdamas automatą, pradėjo šaudyti. Tada buvo nušautas Vincas Juozelskis iš Šventupio kaimo. Dar du sužeidus, kiti atsitraukė.
21 m. Domas Juozelskis slapstėsi nuo sovietų kariuomenės ir 1944 12 14 Šventupio kaime stribų buvo nušautas.
1945 02 17, nakties metu, Šventupyje partizanai šampalais sumušė Jevasią Zubovą už tai, kad ši liudijo NKVD byloje dėl Stasio Podkačimo žydų naikinimo karo pradžioje. J. Zubovos vyras ir komjaunuolis sūnus 1941 m. buvo sušaudyti partizanų.

Šventupio partizanai

Pokariu Žaliosios kaime sovietai apginklavo vyrų grupę, kuri turėjo saugoti kaimą nuo miškinių. Vyrai buvo įsikūrę malūne. Geresnės vietos tikrai nerasi. Storos akmeninės sienos, siauri langai malūną darė neprieinama tvirtove. Tačiau įvyko išdavystė. Šios grupės vyresnysis J. Skardžius, iš anksto susitaręs su miškiniais, į sargybą pastatė „savo žmogų” Žvirblį. 1945 m. lapkričio 1 d., vėlų vakarą, apie 80 partizanų užėmė malūno patalpas. Koks buvo iš miego prikeltų aktyvistų nustebimas, kai pamatė aplink susirinkusius partizanus… Miškinius labiausiai supykdė drebantis Gaurika Zubovas, tačiau tas drebėjo ne iš baimės, greičiau tai buvo apmaudo drebulys – kampe stovėjo jo „kačerga” (rusiškas šautuvas), o jis negalėjo jos pasiekti. Tas vaikis tikrai buvo bebaimis, jau dalyvavo operacijose prieš miškinius, vieną jų net buvo pašovęs. Turėjo jis savų sąskaitų su partizanais. 1941 m., tik prasidėjus karui, baltaraiščiai sušaudė jo brolį komjaunuolį ir tėvą. Miškiniai susirinko ginklus, sušaudė tris tos grupės narius: Petrą Vaiginį (44 m.), Akimpą Purkiną (28 m.) iš Žaliosios kaimo ir Gauriką Zubovą (14 m.) iš Šventupio. J. Skardžius su Žvirbliu išėjo su partizanais į mišką.
1949 08 16 Šmėklos būrio partizanai vėl brovėsi į J. Zubovos namus, tačiau tąsyk moterys buvo ryžtingos – durų nedarė. Partizanai įmetė į namo vidų granatą. Jai sprogus, žuvo Zubova-Urbonienė (23 m.), Jakaterina Zubova (46 m.), Stepanija Zubova (35 m.), Kazė Zubovaitė (40 m.), Danguolė Urbonaitė (3 m.), Nikolajus Ašurko (2 m.). Sužeistos Jekaterina Zubova (30 m.) ir Jevasia Zubova (52 m.). Kai namas baigė degti, netoliese šalia gėlyno suguldyti tarsi parodai ten gyvenusių keturių moterų ir dviejų vaikų kūnai. Kūnai tvarkingai aprengti, neišdarkyti, matėsi tik per žolę nukrėstos rasos brydė. Prie gaisravietės žmonės kalbėjo, kad stribai vis ragino šitą šeimą keltis į Vyžuonų miestelį, bet ji nesikėlė.
Štai tada kaimynė Skardžiuvienė, nepabūgusi pavojų, vieniems atsisakius padėti, kitiems net atkalbinėjus tai daryti, nuvežė sužeistąsias į Utenos ligoninę. Tik jos dėka Jekaterina išgyveno, pasveiko. Praėjus daugeliui metų, motinos palieptas, atvyko iš Vilniaus Jekaterinos sūnus, kuris susirado Skardžiuvienę ir padėkojo už parodytą žmoniškumą.

Vieni kitus

Šventupio kaime gyveno du broliai Žvirbliai – Kazys ir Povilas. Tai buvo neturtingiausi kaimo gyventojai, turėjo tik po pusę hektaro žemės ir po grytelę. Kazys Žvirblis gyveno dūminėje grytelėje. Ją kūrenant, dūmai kildavo į pastogę ir per plyšius išeidavo į aplinką. Kaimo žmonės K. Žvirblio namą buvo praminę Baltaisiais rūmais. Tas, turėdamas humoro jausmą, dėl to nepyko. Vietoje grindų buvo plūkto molio asla. Šeimoje augo trys sūnūs: Antanas, Bronius ir Jonukas. Motina mirė tik pagimdžiusi Jonuką. Kazys buvo darbštus, ramus, sąžiningas ir susitaikęs su tokia buitimi. Kaime darbai būdavo sezoniniai, tai žiemos metu jų tekdavo pasiieškoti toliau. Dirbdavo malūne Debeikiuose, už 6 km, todėl namo grįždavo tik savaitgaliais. Vaikai tvarkydavosi vieni. Baigę Šventupio pradžios mokyklos keturias klases, Antanas ir Bronius eidavo pas ūkininkus ganyti karvių.
1944 m. Bronius, įstojęs į generolo Plechavičiaus vietinę rinktinę, gegužės 6 d. žuvo kovoje su Armija Krajova. Sugrįžus sovietams, Kazys su sūnumi Antanu išėjo į partizanus, priklausė Liūto rinktinės Aro ir Šmėklos būriams. Kazys pasirinko Radvilos slapyvardį, Antanas – Bartuko. Jiems daug kartų teko kovoti su stribais ir sovietinės kariuomenės daliniais, naikinti išdavikus. 1947 04 06 kaimyniniame Bėdžių kaime buvo iššaudyta stribų tėvo Androno Stanislavovo šeima. Jis pats, žmona ir dvi dukterys, pagal vietinių pasakojimus, buvo nušauti gulintys pataluose. Prieš tai Andronas, pamatęs ateinančius „miškinius”, nustūmė ketverių metukų anūką „papečkin”. Pastarasis buvo smulkaus sudėjimo, todėl palindęs po plačia rusiška krosnimi dar prisidengė malkomis. Partizanas, pasišvietęs rankiniu prožektoriumi, vaiko nepastebėjo, todėl jis liko gyvas. Tik sulaukęs ryto, vaikas nuėjo pas kaimynus. Vėliau suimtas partizanas Zubrys parodė, kad 1947 m. balandžio mėnesį Klajūnas, Vanagas ir Šmėklos būrio partizanai sušaudė šią šeimą, nes Antanas Žvirblis-Bartukas ant jų pyko.

Rekvizicija

Antanas, nors ir būdamas nevisai sveikas (buvo su kuprele), ištverme ir drąsa nenusileisdavo kitiems vyrams. Štai tik keletas pavyzdžių: 1945 07 27 prie Vilkabrukių kaimo Šmėklos būrio partizanai suruošė pasalą Vyžuonų stribams. Jos metu nušovė penkis stribus, vieną sužeidė, iš partizanų nė vienas nenukentėjo. 1947 06 24 kareiviams netikėtai užpuolus partizanų stovyklą Žaliamiškyje, Rokiškio r., (dėl tuo metu vykdytų kariuomenės miškų košimų Šmėklos būrio partizanai buvo atsitraukę apie 20 km nuo savo bunkerių) buvo nušauti šeši partizanai. A. Žvirblis, pasiėmęs kulkosvaidį, dengė partizanų atsitraukimą. Taiklia kulkosvaidžio ugnimi neleido kareiviams pajudėti, todėl daugiau nė vienas partizanas nežuvo, visi suspėjo išbėgti.
1948 m. partizanų situacija pradėjo keistis į blogąją pusę: areštai, trėmimai retino ir taip mažai likusių patikimų žmonių skaičių. Partizanams buvo nelengva apsirūpinti maistu bei drabužiais. Nemažesnis rūpestis buvo vaistai ir tvarsliava. Tos pačios problemos slėgė ir Liūto rinktinės Aro būrio vyrus, veikusius Debeikių–Vyžuonų valsčiuose.
Štai tada T. Kvykliui-Klajūnui ir gimė mintis reikalingas prekes „rekvizuoti” iš Debeikių kooperatyvo. Per patikimus žmones sužinojęs, kad rugsėjo 6 d. vyks transportas parsivežti iš Anykščių prekių, nutarė organizuoti pasalą. Partizanai išvakarėse susirinko Meldučių kaime pas Augustiną Matulį. Įsitaisę jo kluone, stebėjo kelią Debeikiai–Anykščiai. Pamatę iš Debeikių išvykstančias dvi „padvadas”, apskaičiavo laiką, kada panašiai jos turėtų sugrįžti. Atstumas iki Anykščių 17 km, plius laikas prekėms priimti. Numatytu laiku A. Matulis suguldė vyrus į vežėčias, apdėjo šienu ir taip nuvežė iki Girelės miško. Ten pasalauti liko šešiese: Alksnis, Ąžuolas, Rytas, Vanagas, Klajūnas ir A. Žvirblis-Bartukas. Viskam vadovavo Klajūnas. Išsirinko kelio vingį, sustatė žmones, pasakė, kada reikės pradėti šaudyti. Belaukdami partizanai pradėjo nervintis, įtampa vis augo. Pasirodo, kooperatyvo pirmininkas Zaranka apie gautas prekes telefonu pranešė Debeikių valsčiaus MGB viršininkui leitenantui Kelinui ir paprašė, kad pastarasis atsiųstų jo pasitikti keletą stribų. Jis bijojo be apsaugos važiuoti per Girelės mišką. Leitenantas Kelinas pasitikti Zarankos su prekėmis stribų neišsiuntė ir apskrities MGB apie tai neinformavo. Apie 6 val. vakaro pasigirdo lengvosios mašinos ūžesys nuo Debeikių pusės. Klajūnas, kai tik mašina pasirodė, davė komandą šaudyti. Mašinai sustojus, vairuotojas Laurikėnas išvirto į purvyną. Pirmas prie mašinos priėjo Alksnis, Klajūnas, ėjęs iš šono, pastebėjo, kaip vienas vyras šoko iš mašinos ir pasileido bėgti. Klajūnas dar bandė šauti, bet užsikirto automatas. Tada pavyko pabėgti ne bet kam, o pačiam Anykščių vykdomojo komiteto pirmininkui Juškevičiui. Mašinoje sėdėjo nušautas finansų dalies viršininkas Obydenovas ir sužeista kasininkė Paulavičiūtė. Šalia gulėjo nemažas maišelis. Kai paklausė jos, kas čia, ji atsakė: „Oi Dieve mano, neimkit, čia banko pinigai, man bus kalėjimas.” Vyrai pradėjo juoktis, o moteriškė pravirko. Patikrinę maišą (jame buvo 71 622 rubliai), partizanai patarė jiems susikabinti už rankučių ir eiti į Anykščius. Patys, padegę automobilį, pasitraukė.

Partizanų kovos

Keli Aro būrio partizanų bunkeriai buvo įrengti Jononių miške. Bunkeriuose sėdėdavo po šešis, kituose buvo po keturis, po penkis. Vieni turėjo išsikasę bunkeriuką po šaknimis (tokius bunkerius vadino raustiniais: paprastai iškasamas šulinėlis ir iš jo rausiamas urvas į šoną po šaknimis). Tokiame tikrai buvo liūdna – žemės iš viršaus krenta, vanduo bėga ant galvų, o į viršų išeiti negalima. Pamiškėje gyveno žmogus, be kurio žinios į paviršių niekada nelįsdavo, todėl kariuomenė šių bunkerių ir nerado. Kelis kartus kariuomenė siautė Jononių miškelį, o būryje buvo apie 18 vyrų. Kartą pasitaikė stipri perkūnija, lietus pylė kaip iš kibiro, perlijo net bunkerį, visi šlapi sėdėjo po žeme. Gal todėl ne vienam dėl to pakriko nervai. Nuolatinė įtampa, baimė, stresinės situacijos, antisanitarinės sąlygos…
Slapstymasis drėgnuose ir tamsiuose bunkeriuose kartais būdavo baisesnis už kalėjimą. Gyvenimą trumpino ir nenormali mityba, ligos, sužeidimai. Tai atsiliepė ir jaunojo Antano Žvirblio (gim. 1923 m.) sveikatai, o jis jau sirgo kaulų džiova, todėl buvo būtinas gydymas stacionare. 1949 m. pradžioje T. Kvyklys-Klajūnas išrūpino dokumentus Bartukui svetimu vardu, o į Vilnių nuvežė mašina toks Niaura iš Varkujų kaimo su kitu kaimynu. Vėliau buvo pranešta, kad A. Žvirblis- Bartukas, teturėdamas 26 metus, ligoninėje mirė.

Liūdnas likimas

Už protą ir drąsą buvo gerbiamas ir partizanas Kazys Žvirblis-Radvila, su jo nuomone skaitėsi partizanų vadai. Be to, jis mokėjo labai gražiai kaligrafiškai rašyti, net mokėjo spausdinti rašomąja mašinėle. Kadangi dar ir labai gražius eilėraščius kurdavo, tai jis tuo rašymu dažniausiai ir užsiimdavo. 1949 10 04 prie Vilkabrukių kaimo Radvila pateko į kareivių pasalą ir žuvo kartu su Juozu Pelioniu-Šturmu ir Šmėklos būrio vadu Antanu Grižu-Liepsna. Kazio Žvirblio sūnus Jonas 12 m. buvo ištremtas į Sibirą, ten jį įsivaikino rusų šeima, vėliau vedė rusę moterį, turi du vaikus.
Nepasisekė ir K. Žvirblio broliui Povilui Žvirbliui. Būdamas 44 m. amžiaus buvo visų amatų meistras – geras stalius, akmenskaldys, mūrininkas, tačiau kaime tokių darbų retai gaudavo, todėl gyveno skurdžiai. Sugrįžus sovietams, valsčiaus valdžia prikalbėjo būti apylinkės pirmininku. Buvo nepiktybinis, formaliai vykdė valdžios nurodymus. 1945 06 15 partizanų sulaikytas Jononių miške, nepadėjo ir tai, kad brolis su sūnėnu partizanavo šiose apylinkėse, galbūt net tame pačiame būryje. Liko dvi mažametės dukros ir mažas sūnus. Vėliau žmona persikėlė su šeima gyventi į Vyžuonas.

Sentikių likimas

Praėjo tie baisūs laikai, pakito ir rusai, kai kurie sulietuvėjo, o kiti prie savo senosios tikybos, senųjų tradicijų pasiliko. Karai, kolektyvizacija išblaškė, išsklaidė Šventupio sentikius po visą pasaulį. Neprisimena niekas kažkada čia gyvenusių Ivanovų, Jupatovų, Kostinų, Nikitinų, Rutkovskių. Šventupyje nuolat gyvena tik penkios šeimos, iš sentikių telikusi viena I. Bogdanova. Buvęs žemės sklypas, kuriame stovėjo cerkvė, dabar priklauso Onai Skardžiuvienei. Nors pati yra ne vietinė, atitekėjo iš kito kaimo, sakė, kad Skardžiai (matyt, ir pavardė parinkta nuo vietovės) čia gyveno nuo seno. Jos anyta, tai girdėjusi iš senelių, pasakojo, kaip rusų šventikas, būdamas labai senas, prie cerkvės esančiame „prūde” krikštydamas mažą vaiką, jį panardino du kartus, o trečią kartą panardinęs neišlaikė ir paleido. Vaikas prigėrė. Tada buvo įsigyta didelė ąžuolinė statinė vaikams krikštyti. Buvusio „prūdo” vietoje iškastas naujas, platesnis, ir, lyg saugodamasis nuo praeities nelaimių, aptvertas metaline tvora.
Stalnioniškyje maldos namų statybos prasidėjo 1870 m. Tada jie buvo ir pašventinti. Kitais metais cerkvei sukanka 150 metų. Tiesa, statybos truko ilgai, bendruomenei nuolat trūko pinigų, dar buvo perkamos Rusijoje senosios ikonos ir knygos. Tačiau Stalnioniškio cerkvėje jau vykdavo apeigos, garsiai per apylinkes skambėdavo varpas, tarsi šauksmas iš praeities. XX amžiaus pradžioje parapijai priklausė per 2 000 sentikių. Dabar gi tuo pasigirti negalima, teliko kelios dešimtys, išnyko ir sentikių kaimai – Duobiniai, Liepagiriai, Zasranovka. Pačiame Stalnioniškyje ir aplinkiniuose kaimuose gyventojų beveik nebeliko, anūkai ir proanūkiai atvažiuoja tik vasarai. Neaišku, kas bus 2042 m., sulaukus bendruomenės 300 metų jubiliejaus. Kažin ar bebus kam švęsti.

Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas