Šventupys – kaimas šalia Šventosios (II)
ProjektaiŠventupys – kaimas šalia Šventosios (II)
2019 rugsėjo 25, Trečiadienis 10:08

Šventupys – kaimas šalia Šventosios (II)

Šventupys – kaimas šalia Šventosios (II)
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 6 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai pamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Lemtinga pažintis

Paties Rimanto Žvirblio seneliai susipažino ir susituokė Peterburge. Jo teigimu, močiutė Rozalija buvo kilusi iš Šiaudinių kaimo (Utenos r.), senelis J. Černius – iš Šventupio. „Vykstant Pirmajam pasauliniam karui ir artėjant vokiečių kariuomenei apie 200 tūkst. lietuvių pasitraukė į Rusiją, – istorinius faktus priminė pašnekovas. – Pasitraukė ir abu mano seneliai. Likimo ironija – ten susisiejo jų gyvenimai." Senelis, vyro pasakojimu, gyvendamas Peterburge dirbo geležinkelyje, močiutė tarnavo ir sunkiai dirbdama susitaupė 1 000 auksinių rublių.
„Tais laikais Peterburge buvo labai neramu – galėdavo apiplėšti gatvėje, – pasakojo R. Žvirblis. – Močiutę mėgino apšvarinti kelis kartus, todėl pinigus ji laikė banke." Pasak vyro, prasidėjus Spalio revoliucijai pinigai liko įšaldyti banke, vėliau moteriai buvo pasiūlyta tą tūkstantį atiduoti popieriumi.
Kartą karo metu vidury vasaros parvažiavusi namo į Senuosius Šiaudinius R. Černiuvienė rado kailinius apsivilkusį tėvą. „Močiutė paklausė: „Kodėl tu, tėvai, vaikštai su kailiniais?" Jis atsakė, kad vokiečiai važiuoja per kaimą ir muša tuos, kurie nesumokėjo mokesčių, – seną istoriją dėstė šventupiškis. – Tai kai jį muš, kailinių nusivilkti nespės – vis mažiau sopės." Dukra tėvo skolas apmokėjo, kad netektų jam būti kuliamam.

Karo ir pokario batalijos

R. Žvirblis prisiminė pasakojimą, kad L. Juozelskio tėvų bernu kažkada tarnavęs pirmasis kolūkio pirmininkas Neliupšis prasidėjus trėmimams nuėjo pas savo buvusius šeimininkus ir juos perspėjo, jog kitą dieną jie bus išvežti į Sibirą, nes yra įtraukti į sąrašus. Šeimyna išsislapstė ir taip liko neištremti.
Pašnekovo močiutė pagalbai ūkyje dažnai samdydavo vaikinuką, kuris vėliau tapo partizanu. „Veikiausiai, tai tas pats partizanas, kuris Varkujuose buvo užmigdytas pas bibliotekininkę ir areštuotas, – svarstė vyras. – Pačiame Šventupyje yra paminklas toje vietoje žuvusiems partizanams, o kai kurių šventupiškių partizanų žūties vieta yra Vilkabrukių kaime."
Pokario metais, anot R. Žvirblio, Žaliosios malūne rezistencinių kovų metu žuvo aštuoni žmonės.
„Tas laikmetis toks buvo... – lingavo galvą pašnekovas. – Man močiutė pasakojo, kad dieną buvo viena valdžia, naktį – kita, o žmogui gyventi reikia. Būdavo, kad vieni dar neišeina, o jau ateina kiti, tai pirmieji slėpdavosi namo palėpėje. Žiauri tikrovė."
Antrojo pasaulinio karo metais rusai rekvizavo R. Žvirblio močiutės arklį. Moteris bandė sustabdyti juos. „Močiutė turėjo du arklius, bet vienas buvo sužeistas. Pasiėmė rusai sveikąjį, – pasakojo vyras. – Karininkas jau sėdėjo ant paimto arklio, kai močiutė prišoko ir bandė prašyti, kad neatimtų, juk ji viena su dviem mažamečiais vaikais. Karininkas jai atšovė, kad, kai Rusija laimės karą, jai bus atlyginta. Kai močiutė bandė kabintis už kojų, tas išsitraukė ginklą ir pagrasino, kad, jei dar šauks, bus priverstas ją nušauti. Ir nujojo. Paliktas gyvulys žiemą nustipo ir dar reikėjo mokėti pinigus už jo palaidojimą."
Anot R. Žvirblio, močiutė pasakojo, kad kažkur 1941 metais rusai lindėjo pasislėpę miškelyje prie upės, o danguje lyg kažką nujausdami suko ratus vokiečių lėktuvai. „Remiantis žmonių pasakojimais, rusai atrodė baisiai – purvini, nuskurę, – porino pašnekovas. – Atėjo pas močiutę karininkas ir kareiviukas. Eilinis norėjo šauti iš automato į lėktuvą, bet karininkas neleido – pargriovė tą ant žemės, paskui grįžo abu į miškelį ir visas dalinys kažkur pajudėjo. Kaip man pasakojo močiutė, vokiečių lėktuvas ratus apsuko, vos sparnu neužkliudė vandens ir nuskrido. Taip ir baigėsi tas incidentas."
Kaip pasakojo R. Žvirblis, šalia kaimo buvo apsistoję ir vokiečiai. Nieko jie blogo nedarė, vietinius pavaišino konservais, pagrojo lūpinėmis armonikėlėmis. O kai išvažiavo, vieta buvo sutvarkyta, surinktos šiukšlės.

Apie kariuomenę, kolūkį ir šienapjūtę

Kai 1944 metais prasidėjo antroji okupacija, buvo skelbiama visuotinė mobilizacija. Todėl R. Žvirblio dėdei Broniui Černiui iškilo dilema: eiti į mišką ar į sovietinę kariuomenę. „Vieni draugai atėjo iš miško ir sakė: „Einam miškan", – aiškino pašnekovas. – Kiti, kurie buvo kitoje barikadų pusėje, ragino eiti kariuomenėn." Dėdė priėmė sprendimą eiti į kariuomenę, kad neišvežtų į Sibirą mamos ir sesers. Vyro teigimu, pakariavo dėdė neilgai – mėnesį Rukloje praleido mokymuose, maždaug po mėnesio Rytprūsiuose buvo rimtai sužeistas ir jam karas baigėsi.
Anot vyro, pasibaigus karui kolūkių pradžia buvo labai sunki, žmonės, būdami darbštūs, kaime gyveno labai sunkiai ir mažai uždirbdavo. „Mano močiutė įstojo į kolūkį vėliau, tiesiog privertė valdžia, – dėstė iš Šventupio kilęs pašnekovas. – Uždėjo tokius mokesčius, kad privalėjai stoti, nes kitaip nebūtum išgyvenęs." R. Žvirblis prisiminė kaimo senolių pasakojimus, kad žmonės atidirbdavo po aštuonias valandas kolūkyje, paskui dar kokias keturias valandas po darbo savo ūkyje, kurio pajamos buvo faktiškai tokios pat kaip oficialiame darbe. „Visi kaimo žmonės laikydavo po karvytę ar net dvi todėl, kad iš to gaudavo daugiau pelno nei iš oficialaus darbo, – pasakojo vyras. – Visos pievos buvo nušienautos, ganyklos – kažkur už trijų kilometrų, nes dirbamos žemės nebuvo daug. Jų darbštumas tikrai išskirtinis." Pašnekovas juokavo, kad šienapjūtės metu krutėdavo visi, kas gyvas, o prie mirties esantys senoliai nukeldavo savo išėjimą iš šio pasaulio, kad dar galėtų padėti suvežti šieną. „Mano senelis, būdamas aštuoniasdešimt penkerių, dar čiupdavo šakes ir kažką darydavo", – šypsojosi R. Žvirblis.

Ir šokdavo, ir bausdavo

Pašnekovo teigimu, anksčiau kaimas bendraudavo labiau, vieni kitiems padėdavo, sodiečiai nerakindavo durų. „Liūdna, bet iš vaikystės man įstrigo tai, kad buvo normalu išgerti darbo metu, – lingavo galvą vyras. – Tėvukas man sakydavo tokį dalyką: „Jeigu nesimokysi, tai matai, koks kaime gyvenimas." Man tai buvo motyvacija. Todėl ir jaunimas stengėsi ištrūkti, išvažiuoti, tuo metu senėjo kaimas."
Anot R. Žvirblio, jo vaikystė buvo smagi: kaime buvo daug vaikų, pats sodžius – gyvas. Iš kiekvieno aplinkinio kaimo į Žaliosios mokyklą susirinkdavo po 10–15 vaikų. Nuo ketvirtos klasės, kaip prisiminė pašnekovas, jis jau eidavo padėti į kolūkį – pusę dienos mokydavosi, o nuo dvyliktos iki penktos valandos popiet dirbdavo.
Žinoma, kaime buvo ir linksmybių. Pašnekovas sakė, kad aplinkiniai kaimai (Bėdžiai, Butėnai, Varkujai ir kt.) organizuodavo bendrus šoklius, todėl vieną savaitgalį visi rinkdavosi Šventupyje, kitą – kuriame nors kitame kaime. Šventupio šokiai vykdavo didelėje Kažukauskų troboje, kurioje, kaip rašėme anksčiau, buvo mokykla. Močiutė pasakojo, jog Smetonos laikais gegužinėms nuomodavo žemę prie upės. Už nuomą gaudavo 1–3 litus. „Kai šokėjai susimušdavo, išardydavo močiutei visą trobos tvorą, – juokėsi R. Žvirblis. – Ji nusprendė nebenuomoti – nuostolio daugiau negu pelno."
Pašnekovas prisiminė istoriją, kaip kaimo žmonės bausdavo arkliavagius. „Žirgas kainavo daug ir labai daug ką reiškė, – L. Juozelskio žodžius atkartojo vyras. – Jei įsisukdavo į kaimą arkliavagis, tai saugodavo ne policija, o patys kaimo vyrai. Jeigu sugauna arkliavagį, kiša jį maišan ir – upėn. Kitaip neatsibaidys kitų arkliavagių. Jeigu paleisi – kitiems nebus pavyzdžio, jeigu užmuši – tai tave teis, o kai taip – galima sakyti, kad jis pats nuskendo."

Autorės ir Visvaldo Kulakausko nuotr.

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image 1.jpg
  • Click to enlarge image 2.jpg
  • Click to enlarge image 3.jpg
  • Click to enlarge image 4.jpg
  • Click to enlarge image 5.jpg
  • Click to enlarge image 6.jpg
  •  

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (III)

    Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

  • Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (II)

    Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

  • Šventupio kaimo istorija ir jo žmonių likimas (I)

    Važiuojant keliu Utena–Kupiškis, tik įvažiavę į Anykščių rajono teritoriją, lygiu keliuku pralekiame atkarpą, po kurios, už posūkio, staiga atsiveria nepakartojamas vaizdas. Slėnyje teka upė, per kurią nutiestas Vaižganto tiltas, o kairėje pusėje matosi atstatytas malūnas. Vaizdas užburiantis. Tačiau grįžkime atgal. Mes pravažiavome net nepastebėję dešinėje pusėje įsikūrusio Šventupio kaimo.

  • Šventupys – kaimas šalia Šventosios (III)

    Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu, perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais, Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai bepamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:6171
Vakar apsilankė:16123
Šią savaitę apsilankė:59239
Šį mėnesį apsilankė:67029
Viso (nuo 2015-02-16):11829221
Šiuo metu naršo:
202
2019-12-06
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!