Šventupys – kaimas šalia Šventosios (I)
ProjektaiŠventupys – kaimas šalia Šventosios (I)
2019 rugsėjo 18, Trečiadienis 11:00

Šventupys – kaimas šalia Šventosios (I)

Šventupys – kaimas šalia Šventosios (I)
  • Jurgita ULKIENĖ
  • 7 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Ne vienam tikriausiai kilo nuostaba pamačius kaimo, apie kurį rašome šį kartą, pavadinimą: kodėl Šventupys?.. Juk jis nepriklauso Utenos rajonui... Tiesa paprasta – bene šešioliktą amžių menančio kaimo šaknys prasideda Utenos valsčiuje. Tik sovietmečiu perskirstant Lietuvą apskritimis ir rajonais Šventupys atiteko Anykščių rajonui, nors parapija taip ir liko Vyžuonų. Palei vieną Šventosios upės krantą išsidriekusiame kaime (kitapus – jau Žalioji) kažkada draugiškai sugyveno lietuviai, rusai ir čigonai, dabar ištuštėjusiose gatvėse retai pamatysi pravažiuojantį automobilį, dar rečiau – praeinantį žmogų. Gyvybė sodžiuje pamažu gęsta ir nežinia, ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau.

Šalia kelio vieškelėlio...

Užpalių gimnazijos ir Užpalių gimnazijos Vyžuonų skyriaus direktorius Rimantas Žvirblis gimė ir augo Šventupio kaime. Čia gyveno ir jo tėvai bei seneliai. Mamos mama Rozalija Černiuvienė (Vitaitė), anot pašnekovo, mirus vyrui Jonui Černiui anksti tapo našle ir sunkiais karo bei pokario laikais teko jai vienai į gyvenimą išleisti vaikus. Būtent ši močiutė papasakojo anūkui apie kaimą, jo žmones, pagal specialybę istorikas žinių šiek tiek prisirankiojo ir iš kitų kaimo senolių.
Kaip sakė R. Žvirblis, kaimas anksčiau buvo valakinis, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai vyko Stolypino žemės reforma, skirstytas į vienkiemius. Šį 1914 m. kaimo planą turėjo ir pašnekovas, deja, jo neišsaugojo. Plane pirmiausia jam krito į akį, kad iš visų bene penkiolikos ūkininkų tik du pasirašė savo parašais. Visi kiti sudėjo kryžiukus.
Anot pašnekovo, Šventupys visada priklausė Utenos valsčiui ir Vyžuonų bažnyčios parapijai, tik sovietmečiu ši teritorija buvo prijungta prie Anykščių rajono, Debeikių seniūnijos: „Šventupys prasideda iškart už Bėdžių, dešinėje kelio Utena–Kupiškis pusėje (kitoje kelio pusėje Vainiūnų kaimas), tęsiasi iki Jononių, o kitapus upės – Žalioji." Beje, kaip teigė R. Žvirblis, pats kelias kažkada vingiavo visai kitomis vietovėmis: per Vyžuonas, per Bėdžių kaimą, užsukdavo į Šventupį, išsiraitydavo per Butėnus, Svėdasus, Adomynę.

Šventupio žmonės

R. Žvirbliui jo močiutė pasakojo, kad anksčiau kaime gyveno trijų tautybių žmonės: lietuviai, kurių sodybos išlikusios dabartinio kaimo vietoje, rusai, gyvenę arčiau upės, ir čigonai. „Ar jie gyvendavo sėsliai, ar retkarčiais pasirodydavo, negaliu tiksliai pasakyti, – dėstė vyras. – Bet kad jų buvo, tai tikrai tiesa, dar ir aš prisimenu."
Kaimo pavadinimas, pašnekovo manymu, kilo nuo Šventosios upės, tiesa, anksčiau, turbūt caro laikais, jis dar vadintas Šventarežiu. Išliko legenda, kodėl upė vadinama Šventąja. R. Žvirbliui močiutė pasakojo, kad kartą per upę tiltu važiavo kunigas ir nuo jo nukrito, bet stebuklingai išsigelbėjo. Nuo to laiko tą upę ir imta vadinti Šventąja. „Grįžtant į realybę ir nežiūrint į dažnai fantazijos padiktuotus pasakojimus, žmonės, gyvenantys šalia vandens telkinių, visada būdavo linkę juos garbinti, romantizuoti, nes jie maitino, saugojo ir pan.", – svarstė vyras.
Anot R. Žvirblio, Šventupio kaimui priklausė ir gabalas Žaliosios miško, į kurį vasarą naktigonėn varydavo arklius. Prie Šaltinių pilkapių, kaip sakė pašnekovas, yra labai pelkėtas Šaltinių miškas. Tiltas per Šventąją tarp Šventupio ir Žaliosios, pastatytas 1938 metais, buvo pavadintas Vaižganto tiltu, nes ant anksčiau naudoto senojo medinio tilto dažnai stovėdavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kurio giminaitis – Žaliosios malūnininkas. Žemės naujojo tilto pylimui, pasak vyro, buvo suvežtos ūkininkų arkliais, valdžia mokėjo bene po 2 centus už vežimą. 2011–2012 metais tiltas buvo rekonstruotas. Senojo medinio tilto liekanos, R. Žvirblio teigimu, taip pat dar tebėra likusios, jis išstovėjo nepaliestas ir per karą, bet pamažu beveik nenaudojamas nunyko.

Apie namus ir ne tik

Seniausias kaimo namas, pasak R. Žvirblio, stūkso šalia Juozelskių dviejų galų trobos, stovinčios visai šalia kelio Utena–Kupiškis. Šių namų šeimininkas Juozas Kažukauskas ištremtas už tai, kad neteisingai buvo apkaltintas talkininkavęs šaudant žydus. Bet iš tiesų, anot pašnekovo, jis kaltas tik dėl to, kad žudynių išvakarėse jo klojime nakvojo budelių iš Vyžuonų ir kitų kaimų suvaryti žydai. Kaip sakė vyras, nelaimėliai buvo sušaudyti Jononių miške, šaudytojai buvo vietiniai lietuviai. Taip R. Žvirbliui tvirtino agronomas Leonas Juozelskis, kilęs iš Šventupio kaimo ir dabar gyvenantis Vilniuje. „Kaip man sakė L. Juozelskis, žudikų gyvenimas susiklostė labai blogai, – pasakojo iš Šventupio kilęs vyras. – Vieni nusižudė, kitiems pasimaišė protelis, treti – nuskendo."
Beje, toje Kažukauskų troboje, pasak R. Žvirblio, ankstyvuoju sovietmečiu veikė kaimo mokykla, apie tai jam papasakojo ištremto šventupiškio žmona Ona Kažukauskienė.
Juozelskiai, anot pašnekovo, buvo turtingiausi „gaspadoriai" kaime, todėl jų sodyba taip ir liko kaimo vidury, visi kiti apsigyveno aplinkui, nors sovietmečiu kaimas šiek tiek persistatė.
Stambių kaimo ūkininkų Vaiginių ir Oželių sodybos neišliko – po valaką žemės dirbusios šeimos buvo ištremtos ir į gimtąsias vietas nebegrįžo. „Vaikystėje žaisdavome ištuštėjusiose sodybose, – prisiminė pašnekovas. – Tik niekas mums neaiškino, kodėl jos tuščios. Buvo pasakyta, kad žmonės išsikėlė. Apie 1985–1986 m. vykstant melioracijai sodybos buvo sulygintos su žeme ir išnyko."
Vienas namas, pasakojo R. Žvirblis, kaime yra „amerikono", t. y. jį pasistatė į Ameriką uždarbiauti išvykęs šventupiškis Juozelskis (tai ne L. Juozelskio gimtasis namas). Anot vyro, dar iki šiol gyvas jo anūkas Jonas Juozelskis.

Ant kalno... kapinės, pakalnėje – kitos

Pasak R. Žvirblio, kaime yra dvejos kapinės: žemiau, paupyje – rusų, kuriose vis dar laidojama, kairėje kelio Utena–Kupiškis pusėje, ant kalniuko – lietuvių. Rusų sentikių cerkvė, kaip sakė pašnekovas, stovi Stalnioniškio kaime, iš ten ir atlydėdavo mirusiuosius į Šventupio kapelius. Lietuviai kažkodėl daugiausia buvo ir yra laidojami Vyžuonų kapinėse, tik retas kuris – Šventupio amžinojo poilsio vietoje.
Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, jog Šventupyje kadaise buvo didikams Jelenskiams priklausęs dvaras, kuris vėliau atiteko valdovui, buvo čia nuo seno ir nemenka rusų, senuose dokumentuose tiesiog „maskoliais" vadinamų, kolonija. Buvo cerkvė, kuri pačioje XIX a. pabaigoje užsiliepsnojo, o nuo jos supleškėjo ir visas rusų kaimelis. Apylinkės sentikiai Šventupyje jos nebeatstatė – maldos namai iškilo netolimame Stalnioniškyje, kurį apylinkės lietuviai vadindavo „kolionija".
Anot pašnekovo, Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika turėjo Jononyse dvarą, todėl dažnai pravažiuodavo pro Šventupio kaimą. Beje, klebonas buvo daugiau ūkininkas nei kunigas, todėl iš visko norėdavo išpešti naudos. Pasak R. Žvirblio, A. Mileika gyveno pasiturinčiai, todėl jau pirmu vežimu 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą. „Žmonės pasakojo, kad ten Mileika eidavo per žmones ir prašydavo parduoti duonos, – girdėtas šnekas perpasakojo vyras. – Gyvenimas viską pakoreguoja savaip..." „Mileika statė didžiulę kleboniją, – istoriją tęsė pašnekovas. – Norint pastatyti, reikia surinkti pinigų iš parapijiečių. Iš Šventupio į Vyžuonas atvažiavo vestuvių ceremonija, suėjo bažnyčion. Klebonas sako: „Ateik! Ar sumokėjai mokestį už kleboniją? Eik ten, kur nori, kol nesumokėsi 100 litų, netuoksiu." Nesutiko klebonas palaukti mokesčio. Vestuvininkai laukė, nesuprato, kas vyksta. Išgelbėjo žydas – nulėkė jaunikis pas žydą ir pasiskolino, prižadėjęs greit atvežti. Žydas juo patikėjo, o klebonas – ne. Nunešė tuos šimtą litų, tik tada klebonas įregistravo santuoką." Iš L. Juozelskio pasakojimų R. Žvirblis žino, kad tikru kunigu buvo Petras Liepa – jam nereikėjo pinigų ir galėjo vaikščioti basas.

Šventupio uždarbiai

Pašnekovas porino, kad anksčiau Šventupyje nebuvo elektros, todėl paklausyti radijo buvo galima tik Žaliojoje, Povilo Rimkaus malūne, kurio besisukantis vandens ratas ne tik judino girnas, bet ir gamino elektrą. Beje, vyro teigimu, malūnininkas pasistatė koplyčią Šaltiniuose, išlikusią iki šių dienų, ir norėjo būti ten palaidotas. Deja, buvo ištremtas į Sibirą ir iš ten nebegrįžo, todėl koplyčia liko tuščia. Malūnas, anot R. Žvirblio, atliko nemažą ekonominį vaidmenį abiejų kaimų gyvenime. „Juk iš visų apylinkių čia suveždavo grūdus, – tvirtino vyras. – Abiejų kaimų žmonės, nors ir skiriami upės, glaudžiai bendravo. Žalioji priklausė Svėdasų valsčiui ir parapijai. Žmonės juokdavosi, kad klebonai nelabai žiūrėdavo priklausomybės, todėl būdavo taip, kad abiejuose kaimuose „kalendravodavo" ir Svėdasų, ir Vyžuonų kunigai."
„Močiutė man sakė, kad Šventąja buvo plukdoma mediena, ir pabrėžė, kad tie žmonės labai sunkiai dirbo", – sakė R. Žvirblis. Kad papildomai užsidirbtų, anot pašnekovo, veždavo žydą su prekėmis. „Atkeliaudavo jis į Vyžuonas, paskui iki Šventupio atkakdavo, o tada močiutė arba jos vaikai (sūnus ar dukra) turėdavo vežti prekeivį, išsipardavusį prekes, į Anykščius, – dėstė pašnekovas. – Produktus ar bekonus supirkimui arkliuku veždavo į Uteną. O norint parduoti, reikėdavo važiuoti iš vakaro, kad suspėtų penktai ryto į turgų. Nakvodavo vežime." Vyras prasitarė, jog, kol močiutė galėjo važiuoti į Utenos turgų, buvo neblogai. Kai apie 1934 m. nebegalėjo važiuoti, nes Vokietija atsisakė pirkti, tekdavo arba parduoti valstybinei bendrovei „Maistas", arba žydams, kurie supirkdavo tik po 50 litų, t. y. dvigubai pigiau. Mokesčiams pašnekovo močiutei, turėjusiai apie 12 ha dirbamos žemės, per metus reikėdavo sumokėti apie 100 litų.

Paveikslėlių galerija

  • Click to enlarge image 1 foto.jpg
  • Click to enlarge image 1.jpg
  • Click to enlarge image 2.jpg
  • Click to enlarge image 3.jpg
  • Click to enlarge image 5.jpg
  • Click to enlarge image 6.jpg
  • Click to enlarge image 6a.jpg
  •  

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2019
UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

test_gemius

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:13416
Vakar apsilankė:13647
Šią savaitę apsilankė:50361
Šį mėnesį apsilankė:58151
Viso (nuo 2015-02-16):11820343
Šiuo metu naršo:
123
2019-12-05
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!