ProjektaiUtenos dvaras dar turi slėpinių
2018 spalio 17, Trečiadienis 08:13

Utenos dvaras dar turi slėpinių

Utenos dvaras dar turi slėpinių
  • Algimantas GRIGELIS

Apie Mariją Bilevičiūtę, tapusią maršalo motina

Utenoje, K. Ladygos gatvėje, ten, kur prasideda Kuktiškių kelias, atokiau nuo gatvės stūkso buvęs raudonplytis dvaro rūmas, jame nuo 1926 m. įsikūrusi Utenos „Saulės" gimnazija. Pastačius naujus gimnazijos pastatus, senasis dvaro rūmas, kuriame mokėmės, liko dabar apleistame parke šiek tiek nuošaliau, pasenęs, bet orus ir išdidus su 150 metų praeitimi.

Sąsajos

Utenos dvaro istorija žinoma nuo XIII a. To dvaro valdytojais ir savininkais buvo žinomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir bajorai. Žinia, dvarai – tai ne tik jų savininkai bajorai, bet ir paprasti žmonės, valstiečiai, kadaise baudžiauninkai, tą žemę dirbdavę ir joje gyvenę. Šių žmonių gyvenimas, buitis, papročiai puikiai aprašyti literatūroje, neretai ir žiniasklaidoje. Tačiau panūdo pažvelgti į dvarininkus, jų ryšius, žemių valdymo politiką. Tuo labiau kad viena buvusių dvaro savininkių rašytiniuose šaltiniuose ir tekstuose paminėta tik probėgšmais. Tai – Marija Bilevičiūtė, bajoro Antano Bilevičiaus ir grafaitės Elenos Michalovskos duktė, gimusi 1842 m. Adomavo dvare. Po 1863 m. vedybų Teneniuose (dabar Šilalės r.) su Žemaičių bajoru Juzefu Vincentu Pilsudskiu ji tapo Marija Pilsudska, savo vyrui atnešusi kraičio keturis dvarus ir kelis šimtus tūkst. rublių. Nuo 1864 m. ji buvo Zalavo dvaro (dabar Švenčionių r.) savininkė, pagimdžiusi 12 vaikų, o nuo 1874 m., sudegus Zalavo dvarui, gyvenusi Vilniuje. Jos asmens grožio, atsidavimo, pasiaukojimo, didvyriškumo kupina gyvenimo istorija verta atidaus skaitytojo dėmesio.

Dvarą valdė ir vietininkai

Istorijos šaltiniai sako, kad Utenos gyvenvietės vardas yra minimas nuo XIII a. vidurio. Dvaras Utenoje, kaip valdovo valda, kūrėsi XV a. pabaigoje vietovėje tarp Krašuonos ir Viešės upelių, o miestelis atsirado į šiaurvakarius, tarp dviejų ežerų. Vieta buvusi patogi, dvaras turėjo žemės ir žmonių, tačiau nesivystė taip, kaip netolimi turtingi Rokiškio ar Alantos dvarai, ilgainiui tapę svarbiais kultūrinio gyvenimo centrais. Deja, Utenos dvaras tokiu netapo, greičiau XIX a. viduryje buvo didžiulių dvarponių skolų, bylinėjimosi ir engiamų baudžiauninkų raudų vieta... Kodėl taip atsitiko?
Utenos dvaras nuo XV a. pabaigos minimas kaip valdovo stalo dvaras. Jį valdė didžiojo kunigaikščio skirti žemės laikytojai (vietininkai), tarp kurių buvo valdovo aplinkai artimų didikų ar bajorų. Dvaro valdymas buvo neefektyvus, pajamos menkos, dvaras XVI a. per šimtmetį ėjo iš rankų į rankas, buvo tai įkeičiamas, tai parduodama jo valdymo teisė. XVI a. pabaigoje mediniai pastatai buvo nugyventi, dvaras turėjo tik „stainią" (vadinamąją vežiminę – aut. past.), buvo apleistas, aruodai tušti. XVII a. viduryje Utenos dvaras su valstiečiais buvo perduotas į Smolensko atsikėlelių rankas. XVIII a. pradžioje švedų ir rusų karo metu miestelis buvo sudegintas, vėliau siautė maras ir badas. Dvaro laikytojai dažnai buvo įsiskolinę su mokesčiais valstybės iždui.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų neefektyvi žemės valdymo sistema buvo pertvarkoma, valdovo arba vyskupų stalo dvarai nusavinami ir perduodami privatiems asmenims. Taip atsirado paveldėjimo teisė. Utenos dvaras, kurio žemėvalda sudarė 3 tūkst. dešimtinių (senovinis rusiškas žemės ploto vienetas, lygus 2 400 kvadratinių sieksnių, t. y. – 1,0925 ha. Šis ploto vienetas naudotas Rusijoje iki metrinės sistemos įvedimo – aut. past.), nuo XVIII a. pabaigos pateko į privačių asmenų rankas. Tarp savininkų minimi Strutinskiai, Bilevičiai, Pilsudskiai, Kriauzė. Nors savininkai žiauriai išnaudojo ir skriaudė baudžiauninkus, praskolinto dvaro išlaikyti nesugebėjo. 1868 m. Utenos dvaras atiteko bajorui Antanui Balcevičiui, paskutiniam jo savininkui. Apie 1926 m. dvaras buvo išparceliuotas.

Dvaras buvo padalytas

Pirmieji Utenos dvaro savininkai XVIII a. pabaigoje buvo grafai Strutinskiai. Tada dvaras turėjo 3 tūkst. dešimtinių žemės. Vienas žymesnių buvo Ildefonsas Berlič Strutinskis (apie 1746–1821 m.), įtakingas politikas ir generolas. Jo vaikai bei vaikaičiai per vedybinius ryšius susigiminiavo su Pilsudskių, Druckių-Liubeckių, Korsakų, Pliaterių, Butlerių bajorų šeimomis.
Po Ildefonso Strutinskio mirties jo sūnus Jeronimas Justinas (1771–1850 m.) tapo paskutiniu šios šeimos Utenos dvaro savininku. Tuo laikotarpiu Strutinskiai buvo įsiskolinę ir 1831 m. Utenos dvaras atiteko stambiam žemvaldžiui Tenenių bajorui Antanui Bilevičiui po įvykusių dvaro dalybų tarp jo ir Strutinskio. Iš 1847 m. dokumento galima spręsti, kad tose dalybose grafui Jeronimui Strutinskiui iš valdytų 3 tūkst. dešimtinių žemės atiteko dalis dvaro, Šilinės palivarkas ir gretimi kaimai, o Antanui Bilevičiui – Utenos tėvonija su 1 663 dešimtinėmis žemės. J. Strutinskio skolos 1851 m. sausio 1 d. sudarė per 163 tūkst. sidabro rublių.

Marija ištekėjo Tenenių dvare

1831 m. Utenos dvaro savininku tapęs bajoras Antanas Bilevičius (1815–1860 m.), vedęs grafaitę Eleną Michalovską (apie 1828–1846 m.), Suginčių ir Zalavo dvarų savininkę, turėjo sūnų ir dvi dukteris. Elenos motina grafienė Elžbieta Michalovska (1808–1894 m.) buvo kilusi iš Butlerių giminės, kuri valdė Repšėnų ir Pašušvio dvarus, vėliau vedybų keliu perėjusius Alsėdžių šakos Pilsudskių (Pilsūdų) giminei Žemaičių seniūnijoje.
Antanas Bilevičius XIX a. viduryje Tauragės apskrityje valdė Tenenių, Adomavo bei Suginčių dvarus. Utenos dvaras jam atiteko po dalybų, įvykusių tarp jo ir Strutinskių. Paminėtina, kad Antano tėvų Kasparo Bilevičiaus (1782–1840 m.) ir N. Bilevičienės (iš Kovnackių, gim. apie 1790 m.) duktė, Antano Bilevičiaus sesuo Malgorzata (mirusi 1861 m.), buvo ištekėjusi už grafo Vincento Jono Augusto Butlerio (1771–1843 m.), o jų duktė Teodora Uršulė Butleriūtė (1811–1886 m.) buvo žmona Petro Povilo Kazimiero Vincento Pilsudskio (1795–1851 m.). Jie susilaukė 8 vaikų, o vienas iš sūnų Juzefas Vincentas Petras Pilsudskis tapo Marijos Bilevičiūtės vyru.
Antanui Bilevičiui savo dukteriai Marijai užrašius palikimą, nuo 1855 m. Utenos dvaro savininke tapo jaunutė 13-os metų Marija Bilevičiūtė. Jai šis dvaras atiteko kaip būsimas kraitis. Vaikystėje mergina buvo patyrusi klubo operaciją (operuota Berlyne), tad vaikščiojo truputį šlubčiodama. Dvarą kurį laiką valdė, kaip minima, vietininkas Aleksandras Lučko.
1863 m. balandžio 22 d. Teneniuose Marija ištekėjo už Juzefo Vincento Petro Pilsudskio (1833–1902 m.). Tekėdama ji gavo didžiulį kraitį. 1861 m. panaikinus baudžiavą, prasidėjo atsiskyrimas nuo dvaro.

Utenos dvaras atiteko Pilsudskiui

Tenenių bajorai Bilevičiai nuo seno giminiavosi su žemaičių bajorų gimine Pilsudskiais. XV a. pabaigoje Pilsudskiai buvo žinomiausia giminė savo vaivadijoje. Patyrinėjus šeimos istoriją, manoma, kad jie kilę iš Ginvilių, Giniotų (Giniatavičių). Vėliau pagal savo valdų vardą Pilsūdai ėmė vadintis Pilsudskiais. Utenos dvare Pilsudskiai atsirado XIX a. viduryje per vedybinius ryšius su Strutinskiais.
Ildefonso Strutinskio ir Katerinos Žabaitės duktė Elena Strutinskytė (gim. apie 1760 m.) buvo ištekėjusi už pulkininko Jono Chrizostomo Pilsudskio (apie 1768–1837 m.), Šilalės, Čiobiškio dvarų savininko. Tai buvo Šilalės Pilsudskių giminės šaka. Mirus Elenai, Jonas Christomas vedė kitą Ildefonso Strutinskio dukterį grafaitę Bogumilą (apie 1772–1832 m.), susilaukė penkių vaikų, bet vėliau išsiskyrė, nes Bogumila grįžo į vienuolyną. Su trečiąja žmona Antanina Bartkevičiūte Pilsudska (apie 1738–apie 1798) vaikų neturėjo.
Vienas iš Jono Chrizostomo sūnų Stanislovas Antanas Jonas Pilsudskis (1795–1862 m.), Vyžuonų seniūnas, buvo Telšių apskrities bajorų vadas, Virtuti Militari ordino (Abiejų Tautų Respublikoje buvo įsteigtas pirmasis apdovanojimas už karinius nuopelnus. 1792 metais, vykstant Rusijos ir Abiejų Tautų Respublikos karui, karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, norėdamas paskatinti ir pagerbti kare pasižymėjusius karius, įsteigė ordiną Virtuti Militari (liet. – Už karinę narsą) – aut. past.) kavalierius, už Maskvos kampaniją gavęs Garbės legiono nario vardą.
Kadangi Utenos dvaras per Strutinskių valdymą buvo praskolintas, paskutinis savininkas Jeronimas Strutinskis 1850 m. buvo miręs, tai 1854–1855 m. jo buvusi valda buvo atimta ir perduota valdyti Stanislovui Antanui Jonui Pilsudskiui, kuris jau anksčiau norėjęs šį dvarą įsigyti. Tuo metu dvarui priklausė 138 kiemai su 779 žmonėmis, dvaras turėjo 1 663 dešimtines žemės (iš buvusių 3 000). Netrukus Stanislovas Antanas Jonas Pilsudskis dvarą su miesteliu perdavė valdyti savo žentui Michailui Vincentui fon Kelles-Krauzui (gim. 1805 m.), vedusiam Stanislovo ir Pliaterytės dukterį Liudviką Pilsudskytę (1821–1911 m.). Stanislovui Pilsudskiui reikalaujant didinti dvaro pajamas, Krauzė žiauriai engė ir skriaudė Utenos dvaro baudžiauninkus. 1856 m. rudenį dvaro žmonės sukilo, nepadėjo net pasikviesti žandarai. Po skundų, Utenoje įteiktų pravažiuojančiam carui, Krauzas buvo atleistas.

Zalavo dvare gimė garsusis politikas

Marija Bilevičiūtė, vėliau tapusi Lenkijos Seimo pirmojo maršalo Juzefo Klemenso Pilsudskio motina, gimė 1842 m. kovo 25 d. Adomavo dvare prie Tenenių (Šilalės r.), mirė 1884 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Jos vyras bajoras Juzefas Vincentas Petras Pilsudskis gimė 1833 m. vasario 22 d. Repšėnų dvare Ukmergės paviete (dabar Anykščių r.), mirė 1902 m. balandžio 15 d. Sankt Peterburge (Rusija). Tai buvo Alsėdžių Pilsudskių giminės šaka, valdė Alkiškių (Akmenės r.), Bugenių (Mažeikių r.) ir kitus dvarus. Vyro tėvai Petras Povilas Pilsudskis (1795–1851 m.) ir motina grafaitė Teodora Uršulė Butleriūtė (1811–1886 m.) buvo Pašušvio dvaro (Kėdainių r.) savininkai, o protėviai giminiavosi su grafais Bilevičiais, Butleriais, kunigaikščiais Puzynomis. Bajorai Bilevičiai, Michalovskiai ir Butleriai buvo turtingiausi Žemaitijos didikai.
Marija Bilevičiūtė, Teneniuose ištekėdama už J. V. Pilsudskio, gavo jos tėvo skirtą pasogą, kurią sudarė keturi dvarai (Adamovas, Suginčiai, Zalavas ir kt.) su apie 12 000 ha žemės ir keliais šimtais tūkst. rublių. Jos vyras buvo baigęs Kražių gimnaziją ir Horyhorkų agronomijos institutą Mohiliavo gubernijoje. 1863 m. sausio mėnesio sukilime buvo Kauno pavieto sukilėlių komisaras. 1863 m. rudenį J. V. Pilsudskis, bijodamas „muravjovininkų" persekiojimo dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime, pakeitė kelias gyvenamąsias vietas, kol apie 1864 m. įsikūrė Zalavo dvare. Jų pirmasis kūdikis – duktė Elena – gimė 1864 m. jau Zalave.
Būdamas agronomu ir nestokodamas žmonos gauto kraičio lėšų, ėmėsi tobulinti dvaro ūkį, statė pastatus, kūrė vietinį verslą. Tačiau 1874 m. Zalavo dvaro gyvenamasis namas visiškai sudegė, todėl šeima turėjo persikelti gyventi į Vilnių. Nurodoma, kad Pilsudskių šeima Vilniuje gyveno bajoro Podbipiontė's name Bokšto g. 8. Tame name XX a. pradžioje buvo žydų mokykla. Ar tai buvo jų vienintelė gyvenamoji vieta Vilniuje iki Marijos Pilsudskos mirties 1884 m., žinių nėra.
Marijos ir Juzefo Pilsudskių šeima nuo 1864 m. iki 1882 m. susilaukė iš viso 12-os vaikų. Ketvirtas vaikas šeimoje buvo 1867 m. gruodžio 5 d. Zalavo dvare gimęs berniukas, gavęs vardą Juzefas Klemensas Pilsudskis. Vilniuje mažasis berniukas Juzefas lankė rusų gimnaziją, 1885 m. įstojo į Charkovo universitetą, bet 1886 m. pašalintas už anticarinę veiklą. Į Vilnių nebegrįžo, ne jo motina jau buvo mirusi. Vėliau Juzefas Pilsudskis užsiėmė politine veikla, tapo žymiu valstybės veikėju ir nuo 1926 m. Lenkijos valstybės vadovu.
Jo motina, mirusi 1884 m., buvo palaidota Suginčių miestelio bažnyčios šventoriuje. Suginčių dvarą 1795–1881 m. valdė grafai Michalovskiai. 1881 m. mirus Elenai Michalovskai dvaras atiteko jos dukteriai Marijai Bilevičiūtei Pilsudskai. Tada dvaras turėjo 1 108,67 dešimtinių žemės, dvarui priklausė Suginčių tėvonija su miesteliu, apie 10 gretimų vietovių, keli ežerai. 1890 m. Suginčių dvarą Vilniaus žemės bankas pardavė privatiems asmenims. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaro rūmai sudegė, o kiti pastatai sunyko.
Mirus Lenkijos maršalui Juzefui Pilsudskiui, Suginčių bažnyčios šventoriuje 1884 m. palaidotos jo motinos Marijos Pilsudskos palaikai 1935 m. birželio 1 d. buvo ekshumuoti, urna perduota saugoti Vilniuje Šv. Teresės bažnyčios koplyčioje, o 1936 m. gegužės 12 d. perlaidoti kartu su krištolo urnoje sūnaus širdimi Vilniuje, Rasų kapinėse. Antkapyje padėta iš Valuinės granito pagaminta plokštė su įrašu „Motina ir sūnaus širdis".
Po nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Mamontovo koncerto Ilzenbergo dvaro ūkyje klausėsi ir karvės

    Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Rokiškio rajone esančiame Ilzenbergo dvare praūžė kultūrinis renginys, pritraukęs daugiau nei 2 tūkst. lankytojų iš visos šalies. Šventiškai nusiteikusių svečių rudeniškas oras neatgrasė: po gamtos supamas erdves lakstė vaikai, skambėjo juokas ir muzika, kvepėjo kepamas valgis. Iškilmingas rudens sutiktuves vainikavo Andriaus Mamontovo koncertas.

  • 500 m. menančiame dvare – išskirtinis A. Mamontovo koncertas

    Rugsėjo 3 d. Rokiškio rajone, prie sienos su Latvija įsikūrusiame Ilzenbergo dvare, išskirtinį koncertą surengs vienas žinomiausių šalies atlikėjų – Andrius Mamontovas. A. Mamontovo koncertas bus pirmasis tokio masto kultūrinis renginys regione: planuojama, kad šventėje dalyvaus apie 2 tūkst. žmonių iš aplinkinių miestelių, miestų ir visos Lietuvos.

  • Ilzenbergo dvaro istoriją primins tarptautinis renginys Rumunijoje

    Jei nežinai savo praeities, tau nėra kelio ateitin. Šią mintį istorikas dr. Kęstutis Gecevičius išsiveža į tarptautinį renginį Rumunijoje, kurio temų herojė - Livija Dimšienė Majoresku, buvusi Ilzenbergo dvaro (Rokiškio r.) valdytoja. Apie šią itin žinomo Rumunijos visuomenės veikėjo, premjero Tito Livijaus Majoresku dukrą ir Ilzenbergo dvarą dr. K. Gecevičius istorinėmis žiniomis dalinsis su simpoziumo „Karo aukos: lenkų pabėgėliai ir grafienė Livija Dimšienė Majoresku", kuris rengiamas Campulungo mieste rugsėjo 1-3 dienomis totalitarizmo aukoms atminti.

  • Lopų dvaras Sirutėnuose

    Sirutėnų dvaras buvo tik už trijų kilometrų į šiaurę nuo Utenos. Jau 1774 m. jį valdė Tomašas Lappo. Lopai šį dvarą valdė ir 1784 m.

  • Leliūnų dvaro Butleriai

    Parašęs savo penkiatomę autobiografinių knygų „Už ką?" seriją, jos autorius Vladas Butleris (1887 m. Civilske–1945 m. Čekijoje) pamini, kad jų giminė kilusi iš Irlandijos (Airijos) bajorų. Jo protėvis Valteris 17 amž. pirmoje pusėje įsikūręs Lietuvoje, Kauno gubernijos ribose, į kurias tuomet įėjo ir Ukmergės (Vilkmergės pavadinimu) apskričiai priklausiusi Utena su savo valsčiais.

  • Pomarnackių dvaras Avižieniuose

    Kauno plentu už Utenos, pasiekus Jasonis ir pasukus keliu į kairę, netoliese rasime Avižienius. Avižienių dvaras ir kaimas (Leliūnų sen.) buvo netoli nuo kito – Jasonių dvaro, valdytas Pomarnackių, čia turėjusių 139 dešimtines žemės. Dvaro savininkas buvo Tadeušas Pomarnackis.

  • Degsnėnuos – Kozielos-Poklevskiai

    Gražiausias Utenos krašto paežerių vietas išsirinko į Lietuvą atsidanginę svetimtaučiai iš Lenkijos, Rusijos pakampių – prie Alaušo, Indrajo ir kitų ežerų ir upių. Aplipo mūsų senolių žemė dvarais, kaip piktšašiais; siurbė jie lietuvėlius baudžiauninkus kaip erkės ne vieną amžių. Dvarai susigrobė šimtus ir tūkstančius dešimtinių miškų, vandenų, žemės. Krauzai, Poklevskiai, Križickiai, Pilsudskiai, Veriovkinai ir virtinės kitų. Buvo jie dauguma Romos katalikai ir bažnytinėse knygose, dokumentuose pasirašinėjo sudvigubintomis lenkiškomis, rusiškomis raidėmis fon kelles, Lappo, Kozzello pavardėmis, reikalaudami, skirtingai nuo valstiečių, prie jų pavardės visur įrašyti žodį dvarininkas.

  • Raimondas Černiauskas: „Degsnio dvaro vieta – išskirtinė“

    Daugailių seniūnijos pakraštyje, į pietus nuo Antandrajos, kairėje kelio Kaunas–Zarasai– Daugpilis atkarpos Utena–Zarasai pusėje, Degsnio kaime, niūriai kėpso Degsnio dvaras. Iš pro išdaužytus langus, nubyrėjusių sienų plyšius vėjo nešiojamos gyvenimų istorijos liko tik menkos žinios, tačiau nei tai, nei kritinė pastatų būklė neatbaidė dabartinio dvaro savininko Raimondo Černiausko, kuris nusipirko sodybą pasiryžęs prikelti dvarą naujam gyvenimui.

  • Tauragnų dvarininkų atminimui išblėsti neleidžia jų palikuonis

    Kadaise krašto šviesuliu ir kultūrinio bei tautinio gyvenimo lopšiu buvusio Tauragnų dvaro didybės likę tik pėdsakai – po karo, sovietų okupacijos ir kolūkiečių šeimininkavimo jis buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę protėvių žemę susigrąžinęs Tauragnus valdžiusių Gineičių palikuonis Rimantas Gineitis kantriai lyg dėlionę stengiasi atkurti šeimos istoriją, iš atminties ir istorinių archyvų vieną po kitos traukdamas svarbias datas bei pavardes, brėždamas giminės medžio šakas ir kabindamas ant jų vis naują lapelį su pavarde. Nuo kalno žvelgdamas į vaizdingas apylinkes ir po kojomis tyvuliuojantį Labės ežerą, tauragniškis smulkmeniškai pasakoja Gineičių šeimos istoriją, negrįžtamai pakeistą giminę užklupusių represijų ir tėviškės netekties.

  • Noliškio dvaras – vertę praradęs objektas turi savo istoriją

    Noliškis – kaimas Utenos rajone. Klausimas: apie kurį Noliškį eina kalba? Utenos rajone Noliškiai yra du: vienas –Leliūnų seniūnijoje, 4 km nuo Pakalnių, antras – Daugailių seniūnijoje, netoli Spitrėnų. Šį kartą – apie pastarąjį, kuriame anuomet stovėjo, augo, tačiau vėliau sunyko dvaras, ir šiandien tik likę griuvėsiai mena čia buvus vieną seniausių Utenos krašto dvarų.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:4761
Vakar apsilankė:4644
Šią savaitę apsilankė:13727
Šį mėnesį apsilankė:42494
Viso (nuo 2015-02-16):9305456
Šiuo metu naršo:
19
2018-12-12
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!