ProjektaiPiliakalnis prie Alaušo: atmintyje išlikę prisiminimai
2018 rugpjūčio 08, Trečiadienis 09:09

Piliakalnis prie Alaušo: atmintyje išlikę prisiminimai

Piliakalnis prie Alaušo: atmintyje išlikę prisiminimai

Birželio mėnesį išleistame laikraštyje „Utenos diena“ skaitytojams priminėme, kad Maneičių piliakalnio likimas liūdina vietos gyventojus, kurie vis rečiau iki jo nueina. O ir tų einančių, arba, kaip vietiniai vadina, senbuvių, beveik nebeliko. Link piliakalnio vedantis takelis užžėlė medžiais ir didelėmis žolėmis, čia nebeužsuka turistai. Surasti pilies kalną – tikras iššūkis. Prieš 60 metų (žr. nuotr.) piliakalnis buvo puikiai matomas, žinomas ir lankomas. Jūsų dėmesiui – šiuo metu Vilniuje gyvenančios garbaus amžiaus skaitytojos Albinos Raškevičiūtės prisiminimai apie gimtą kraštą ir vaikystės piliakalnį.

„1933 metais bežemiams iš dvaro žemės buvo skiriama maždaug po penkis hektarus. Tėvai, grįžę iš Petrogrado (dabar – Sankt Peterburgas), taip pat gavo žemės sklypą. Taip jau išėjo, kad mūsų sodyba buvo paskutinė Maneičių kaime (prie Ruklių šilo). Piliakalnis mums turėjo atitekti per pusę su kaimynu Jonu Jataučiu. Tačiau kaimynas norėjo turėti daugiau žemės, tai jam paskyrė visą piliakalnį, o tėvams liko trikampis (žr. išlikusio dokumento kopiją).

Mes, vaikai, kalną vadindavome mūsų piliakalniu. Žiemą su rogutėmis nepaprastai smagu būdavo nuo jo lėkti. Jeigu čiuoždavome į ežero pusę, tai iki pat kranto. Neapsnigtas ežeras būdavo mėlynas kaip stiklas, tai mes su broliu Algirdu pasispirdami tikrai toli nučiuoždavome. Žinoma, girdavomės, kad atsidurdavome prie Bikuškio ar net prie Sudeikių. Brolis slidėmis užčiuoždavo ant ežero.

Įdomu tai, kad aplinkui – smiltys, o kalno žemė – visai kitokia, vietomis net molinga. Trikampyje prie miško ant kalnelio buvo mūsų sodyba, šalia – kelias. Prie pat kelio kitoje pusėje augo J. Jataučiui priklausantis juodalksnynas. Ten buvo lyg raistas, nes dažnai telkšojo vanduo. Kaimynas nuo raisto iki ežero iškasė neplatų griovį, kad nubėgtų vanduo. Po kurio laiko miškelis liko sausas, ten augdavo žolė. Nuo to raisto į ežero pusę, jau mūsų lauke, prie pat miško, ne visada, o kai būdavo lietinga vasara, artyn prie ežero, link piliakalnio, tekėdavo upelis. Netoli to upelio buvo mūsų kūdra. Galima įtarti, kad tikrai piliakalnį supo vandens juosta.

Nuo 1935 metų mūsų šeima ten gyveno iki 1948 metų tremties, bet tai – jau kita istorija. Kiek pamenu, tai nepaprasto grožio kampelis, o Alaušo ežerą mini visi, kas prie jo prisilietė. Truputėlį toliau nuo J. Jataučio žemės, prie pat ežero, buvo Petro Mataro sodyba. Ežere prie kranto, lyg juoda dėmė, buvo gili kūdros dydžio duobė, tarmiškai mūsų visų vadinta „duobela". Aplink tą duobę buvo smėlinga ir visiškai negilu. Galima galvoti, kad iš ten buvo kasama žemė piliakalniui. Žiemą ten dusdavo žuvys, jos matydavosi paviršiuje. P. Mataras medine kuoka mušdamas ledą prisigaudydavo didelių žuvų. Visi, kurie gyveno prie Alaušo, galėjo maitintis žuvimi.

Utenos žydas, vietinių vadintas Kaimu, nuomodavo ežerą, todėl samdydavo kaimo darbininkus ir tinklais traukdavo žuvį. Mano tėvelis, eigulys, turėjo prižiūrėti, kad tinklų tankumas atitiktų nustatytą normą. Kai ištraukdavo tinklus, mes, vaikai, ateidavom žuvų. Kaimas tarsi pataikaudamas liepdavo atsirinkti kokias norime. Jos būdavo gyvos, spurdėdavo, todėl kai kurias leisdavom atgal į ežerą. Iš pradžių Kaimas juokdavosi, bet greitai pats įdėdavo žuvų į maišelį ir liepdavo eiti namo. Matydavom, kaip kaimynai broliai Siručiai per pietus atitrūkę nuo darbų su mažais tinkleliais eina gaudyti nedidelių žuvų. Jų ežere prie kranto būdavo daugybė, matydavom, kaip mūsų katinas sėdi ant kelmo ir staiga įšokęs į vandenį pagauna arčiausiai plaukiančią. Daug kas netikėjo, kad katinas gaudo žuvis, bet jis buvo pusiau laukinis, namo beveik neateidavo. Žiemą klojime rugių šiauduose gaudydavo žvirblius. Mūsų dideliam sielvartui rasdavome plunksnelių. Mes juk buvome miško vaikai, iš mūsų net kaimynų trobų nesimatė.

Negaliu nepaminėti ir šalia piliakalnio, jau Ruklių miške, buvusios Medinų pievos. Ji buvo skiriama eiguliui kaip žemės priedas. Ne veltui ją Utenos gimnazijos mokytojas Juozas Žiurlys pasirinko Lietuvos gimnazijų vyresnių klasių mokinių-skautų stovyklai. Dalyvių atvyko apie 700. Linksmybių ir jaunimo išradingų programų pamatyti ateidavo žmonės net ir iš tolimesnių apylinkių. Ne tik jaunimas, bet ir vyresni. Vakarais vidury pievos degdavo laužas, skambėdavo dainos. Palapinės stovėjo tarp medžių, beveik miške. Čia pat, už kelių žingsnių, ir Alaušas. Stalams buvo iškasti grioviai, maistą veždavo iš Utenos, bet buvo ir lauko virtuvė, kurioje samdytos virėjos gamindavo karštus patiekalus. Tai buvo 1939 metų vasara. Tai buvo lyg ir atsisveikinimas su laisve."

Albina RAŠKEVIČIŪTĖ
Sugrįžimas
Svajojot, sapnuose regėjot
Prievarta paliktus savo namus.
Nenorėjote amžinai likti taigoje,
Nors mirčiai sugrįžt pas savus.
Sugrįžimas buvo nelinksmas –
Vargas jau buvo palaužęs pečius.
Ir viltys sudužusios
Atrasti tokius pat savo namus.
Tokius, kuriuos kūrėt jaunystėje
Vilčių kupini.
Savo gyvenimą čia nugyventi,
Vaikams ir anūkams palikti.
Sūnaus nebebuvo, tik kapas,
Jau ištremiant paliktas.
Balto smėlio kauburėlis,
Supiltas rankomis nakčia.
Likusiems tėvynėje
Ne rožėmis buvo kloti keliai.
Baisios nedalios ištikti
Stengėsi kaip nors išlikti.
Kaip visada, tėviškėj vėjas,
Siūbuodamas ežero bangas,
Gal ir aprauda pasmerktųjų dalią,
Jų patirtus skausmus ir kančias.

Parengė Vytautas RIDIKAS
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Archeologai atvėrė istorinius Garnių I piliakalnio klodus

    Praėjusiais metais prieš Jonines savo darbus užbaigę archeologai kurį laiką visą dėmesį buvo sutelkę į Daugailių seniūnijoje esantį Garnių I piliakalnį, dar 2016-aisiais  užminusį ne vieną mįslę. Grupelė archeologų šiandien jau gali drąsiai teigti, kad mūsų kraštas pasižymi turtinga praeitimi.

  • Rajono valdžia laukia Europos dievų malonės

    Visi turi sakralias vietas: vieni – savo gimtinę, kiti tėvynę, treti seniai prisirišę prie vienos ar kitos vietos ir turi savo užutėkį. Gal ne visi, bet mes mylime Uteną, savo miestą, kuriame gyvename, kuriuo džiaugiamės, žinome pasiekimus ir valdžios nuveiktus darbus. Jei valdžia nemylėtų savo miesto, mes ją bandytume nušvilpti, o atėjus rinkimams tartume jai savo verdiktą. Tačiau šį kartą – ne apie politiką, bet apie valdžios pamirštą mūsų miesto istoriją. O ji – labai sena.

  • Daugailiai: žvilgsnis į krašto praeitį

    Daugailių kraštas gali didžiuotis piliakalnių gausa: jų žinoma net 14. Visame Utenos rajone priskaičiuojami 59 pilies kalnai. Šiauriniame miestelio pakraštyje stūkso Daugailių I piliakalnis su papėdės gyvenviete. Manoma, kad 1254 metais ant minėto piliakalnio buvo pastatyta svarbų vaidmenį ginant kraštą atlikusi Daugailių pilis, prieš 1685 metus iškilo pirmoji bažnyčia. Daugailiai iki šių dienų yra gyvas miestelis, kuriame gyvena keli šimtai žmonių. Deja, to paties negalima pasakyti apie visus Daugailių seniūnijos kaimus, kurie savo teritorijose turi piliakalnių. Kai kuriuose iš jų belikusios vos kelios trobos.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos“ Nr. 026)

    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Įdomu, ką byloja šių vietų archeologiniai tyrinėjimai? Taurapilyje 2012–2013 metais dirbo tarptautinė archeologų ekspedicija. Archeologų aptikti radiniai išsamiai aprašyti leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 metais“, „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais“ ir „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2015 metais“ išspausdintuose straipsniuose.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos" Nr. 026)
    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Savo įžvalgomis apie Tauragnų kraštą sutiko pasidalyti apie jį daug istorinės medžiagos sukaupusi tauragniškė, Utenos kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė.

  • Narkūnų piliakalniai – Utenos praeitis ir dabartis

    Tęsinys. Pradžia Nr. 22

    Narkūnų piliakalniai žinomi tikriausiai kiekvienam uteniškiui, nes jie siejami su Utenos miesto įkūrimu ir legendiniu kunigaikščiu Uteniu. Manoma, jog Utenos miestas buvo pirmiausia įkurtas būtent toje vietoje ir tik vėliau, XV a., priešams sudeginus ir sunaikinus pilį bei gyvenvietę, ji persikėlė į netoliese esantį slėnį, dabartinio miesto vietą. Narkūnų piliakalniai – ne tik istorikų bei archeologų tyrinėjimų objektas, liaudyje apie juos sklando daugybė legendų ir padavimų, piliakalnius apdainuoja poetai ir rašytojai, jie vaizduojami paveiksluose, karpiniuose. Galiausiai šalia piliakalnių gyvena paprasti žmonės, kurių likimai toliau glaudžiai siejasi su šia istorine vieta ir tuo netiesiogiai pratęsia pirmųjų piliakalnių gyventojų darbus, godas ir svajones...

  • Šeimyniškių piliakalnis dar tebesaugo tolimos praeities paslaptis

    Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – Šeimyniškių piliakalnis su papiliu ir gyvenviete – įsitaisęs Užpalių seniūnijai priklausančiame Šeimyniškių kaime. Tai – vienas didžiausių Lietuvos piliakalnių, ant kurio stovėjo Užpalių pilis. Žvarbią kalendorinio pavasario dieną galingų medžių apsuptu ir miško žvėrių išmintu taku žingsniuojant link pilies kalno apėmė jausmas it patekus į mistinę vietovę.

  • Vaikutėnų piliakalnis mena čia vykdavusių švenčių šurmulį

    Važiuodami keliu Kaunas–Zarasai–Daugpilis ir už Vaikutėnų (Utenos sen.) pasukę į kairę šiaurėn link Sudeikių bei padardėję žvyrkeliu 250 m, kairėje pusėje išvystumėte Vaikutėnų piliakalnį. Šiandien ant pilies kalno tylu ir ramu, o kadaise, vietinių gyventojų teigimu, žiemą čia sukiodavosi pulkas vaikų, kuriems didžiausia pramoga būdavo čiuožimas rogutėmis. Vasarą irgi netrūkdavo veiksmo – per šventes pėsti ar ratuoti ant piliakalnio traukdavo Vaikutėnų bei aplinkinių kaimų žmonės. Čia skambėdavo muzika, degdavo laužai, veikdavo lauko prekyba. Trumpam pamiršę rūpesčius žmonės linksmindavosi, šokdavo, džiaugdavosi bendryste.

  • Apribojamas plaukiojimas savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis Alaušo ežere

    Rugpjūčio 8 dieną Sudeikiuose yra rengiamas jau tradiciniu tapęs plaukimo maratonas. Kasmet Sudeikių maratonas sulaukia gausaus dalyvių ir žiūrovų būrio. Siekiant užtikrinti Lietuvos atviro plaukimo čempionato bei Lietuvos plaukimo maratono „Grand prix 2015" dalyvių saugumą rugpjūčio 8 d. nuo 10.30 iki 16.00 val. Alaušo ežere yra draudžiama plaukioti savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis.

  • Tau ne per karšta?

    Ak, ta kaitri ir tirpdanti vasara! Maniau, kad ji niekada neateis. Pagaliau būsime apipilti saulės bei jos karštų bučinių ir apipinti jos auksinėm kasom. Jei Jums atrodo, kad saulė per daug gera, ir norite atsivėsinti tuoj pat, kviečiu Jus kartu su manimi keliauti į „Alaušo slėnį".

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1464
Vakar apsilankė:3055
Šią savaitę apsilankė:1464
Šį mėnesį apsilankė:94285
Viso (nuo 2015-02-16):9027229
Šiuo metu naršo:
44
2018-09-24
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!