ProjektaiVaikutėnų piliakalnis mena čia vykdavusių švenčių šurmulį
2018 vasario 14, Trečiadienis 10:30

Vaikutėnų piliakalnis mena čia vykdavusių švenčių šurmulį

Vaikutėnų piliakalnis mena čia vykdavusių švenčių šurmulį
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 5 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Važiuodami keliu Kaunas–Zarasai–Daugpilis ir už Vaikutėnų (Utenos sen.) pasukę į kairę šiaurėn link Sudeikių bei padardėję žvyrkeliu 250 m, kairėje pusėje išvystumėte Vaikutėnų piliakalnį. Šiandien ant pilies kalno tylu ir ramu, o kadaise, vietinių gyventojų teigimu, žiemą čia sukiodavosi pulkas vaikų, kuriems didžiausia pramoga būdavo čiuožimas rogutėmis. Vasarą irgi netrūkdavo veiksmo – per šventes pėsti ar ratuoti ant piliakalnio traukdavo Vaikutėnų bei aplinkinių kaimų žmonės. Čia skambėdavo muzika, degdavo laužai, veikdavo lauko prekyba. Trumpam pamiršę rūpesčius žmonės linksmindavosi, šokdavo, džiaugdavosi bendryste.

Liko viena
Ilgamečių netoli Vaikutėnų esančio Degučių kaimo (Utenos sen.) gyventojų Bronislavos ir Pranciškaus Motiejūnų kieme „Utenos dienos“ žurnalistes lojimu pasitiko jų ištikimas sargas. Apuostęs ir apskalijęs viešnias keturkojis galiausiai leido peržengti senos medinės trobos slenkstį. Laukujes duris atvėręs šeimininkas mandagiai pasiūlė užeiti į vidų.

Degučių kaime, kurio pavadinimą, manoma, galima sieti su tarpukario metais čia veikusia degutine, gimusi, augusi ir vaikus auginusi Bronislava atskleidė, kad iš keturių seserų liko tik ji viena, pagrandukė.

Skindavo žibuokles
„Prieš kelias dienas palaidojau netoliese gyvenusią paskutinę savo seserį Stefaniją Kalinauskienę. Ji buvo vyriausia, 1925 metų gimimo, – pasiguodė guvi senolė. – Vis dar negaliu susitaikyti su netektimi – vos tik suskamba telefonas, man atrodo, kad skambina Stefanija.“

Pokalbiui pasisukus apie Vaikutėnų piliakalnį Bronislavos veide suspindo šypsena. Moteris prisiminė, kaip vaikystėje su mokytoja ir klasės draugais eidavo čia skinti žibuoklių, kiškio kopūstų. 1940 metais Vaikutėnų mokyklą baigusi pašnekovė pasakojo, kad visas pulkas vaikų bėgdavo prie piliakalnio pasitikti savo mokytojų – sutuoktinių Rudokų. „Kai buvau mažutė, mokytojas veždavosi mane į mokyklą pasisodinęs ant dviračio", – šypsojosi Bronislava.

Nepaisė draudimų
1935 metais pasaulį išvydusi degutiškė teigė tris klases baigusi valdant pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, o ketvirtą jau prie ruso. „Atsimenu, kaip mes, mokiniai, slapta nukabinę nuo sienos Stalino atvaizdą grąžinome į vietą iki tol čia kabėjusį Smetonos portretą, – apie vaikystės išdaigas pasakojo Bronislava. – Prie ruso buvo uždrausta kalbėti rytinę maldą, bet, vos tik mokytojas įžengdavo į klasę, mes atsistodavome ir imdavome garsiai melstis, o jis sprukdavo į mokytojų kambarį."

Bombardavo Uteną
„Utenos dienos" kalbinta Degučių kaimo senbuvė sakė puikiai atsimenanti visus Antrojo pasaulinio karo, kurio metu, anot jos, nukentėjo ir Vaikutėnų piliakalnis, baisumus. „Tris naktis neišlindome iš slėptuvės, kurią iškasė jaunimas. Kareiviai viską sunaikino, užmušė mūsų kumelę. Dieve, kaip buvo baisu, – į kraupius prisiminimus nugrimzdo pašnekovė. – Vieną vakarą sviedinys sprogo prie pat mūsų slėptuvės, kurioje slėpėsi visas kaimas. Išlindę puolėme bėgti laukais. Užlipę ant kalno matėme, kaip bombardavo Uteną. Miestas skendo liepsnose.“

Užsikasdavo maisto
Bronislava pasakojo, kad žmonės dėl bado duobėse užsikasdavo rugių ar lašinių, tačiau kareiviai eidami viską išknisdavo. Senolė stebėjosi, kad ant Panomakalnio radę puodynę taukų ir muštukę grietinės jie iki dugno viską ištuštino. „Karo metu ir kareiviai alkani buvo", – žmonai paaiškino įdėmiai jos pasakojimo klausęsis iš Plipų (Daugailių sen.) kilęs Pranciškus.

„Bėgdami vokiečiai paplentėse degino namus. Duok Dieve, kad dabartiniams vaikams netektų matyti tokių baisumų", – vylėsi garbaus amžiaus Degučių kaimo gyventoja.

Džiugina laisvė
Aštuoniasdešimties metų ribą peržengusi pašnekovė sakė, kad jaučiasi laiminga gyvendama atkūrimo 100-metį švenčiančioje laisvoje Lietuvoje. Motiejūnai užaugino tris vaikus – Dalią, Ritą ir Saulių, kurie padovanojo jiems keturis anūkus ir tiek pat anūkių. Degutiškių širdis džiugina ir du proanūkiai – berniukas ir mergytė. Bronislava prasitarė, kad viena jos anūkė, gyvenanti Olandijoje, sumainė aukso žiedus su rumunu.

Piliakalnis – traukos centras
Degučių senbuvė su šypsena veide sakė, kad vaikystėje jai būdavo labai įdomu užlipti ant Vaikutėnų piliakalnio, mat iš aukštai galėdavo matyti Utenos miestą. „Praeitis nuplaukė kaip upeliu, – atsiduso pašnekovė. – Nors ant piliakalnio nebuvau jau daug laiko, man labai malonu prisiminti viską, kas su juo susiję."

Šviesaus mąstymo Bronislavos teigimu, sovietiniais metais pilies kalnas buvo tikru vaikutėniškių ir aplinkinių kaimų gyventojų traukos centru. Joninių naktį, liepsnojant laužams, žmonės ieškodavo čia paparčio žiedo, trypdavo šokių aikštelėje. „Švogeris grodavo, mes šokdavome, ridendavomės nuo kalno. Kaip būdavo ramu... Gaila, kad dabar nebėra tokių suėjimų, išmirė žmonės, nebeliko su kuo bendrauti", – apgailestavo degutiškė.

Kalbinti Vaikutėnų gyventojai, mažai ką papasakoję apie šalia jų kaimo esantį piliakalnį, teigė, kad jau daug metų rengti šventes ant pilies kalno draudžiama.

Autorės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Archeologai atvėrė istorinius Garnių I piliakalnio klodus

    Praėjusiais metais prieš Jonines savo darbus užbaigę archeologai kurį laiką visą dėmesį buvo sutelkę į Daugailių seniūnijoje esantį Garnių I piliakalnį, dar 2016-aisiais  užminusį ne vieną mįslę. Grupelė archeologų šiandien jau gali drąsiai teigti, kad mūsų kraštas pasižymi turtinga praeitimi.

  • Rajono valdžia laukia Europos dievų malonės

    Visi turi sakralias vietas: vieni – savo gimtinę, kiti tėvynę, treti seniai prisirišę prie vienos ar kitos vietos ir turi savo užutėkį. Gal ne visi, bet mes mylime Uteną, savo miestą, kuriame gyvename, kuriuo džiaugiamės, žinome pasiekimus ir valdžios nuveiktus darbus. Jei valdžia nemylėtų savo miesto, mes ją bandytume nušvilpti, o atėjus rinkimams tartume jai savo verdiktą. Tačiau šį kartą – ne apie politiką, bet apie valdžios pamirštą mūsų miesto istoriją. O ji – labai sena.

  • Daugailiai: žvilgsnis į krašto praeitį

    Daugailių kraštas gali didžiuotis piliakalnių gausa: jų žinoma net 14. Visame Utenos rajone priskaičiuojami 59 pilies kalnai. Šiauriniame miestelio pakraštyje stūkso Daugailių I piliakalnis su papėdės gyvenviete. Manoma, kad 1254 metais ant minėto piliakalnio buvo pastatyta svarbų vaidmenį ginant kraštą atlikusi Daugailių pilis, prieš 1685 metus iškilo pirmoji bažnyčia. Daugailiai iki šių dienų yra gyvas miestelis, kuriame gyvena keli šimtai žmonių. Deja, to paties negalima pasakyti apie visus Daugailių seniūnijos kaimus, kurie savo teritorijose turi piliakalnių. Kai kuriuose iš jų belikusios vos kelios trobos.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos“ Nr. 026)

    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Įdomu, ką byloja šių vietų archeologiniai tyrinėjimai? Taurapilyje 2012–2013 metais dirbo tarptautinė archeologų ekspedicija. Archeologų aptikti radiniai išsamiai aprašyti leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2012 metais“, „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais“ ir „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2015 metais“ išspausdintuose straipsniuose.

  • Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

    (Tęsinys. Pradžia „Utenos dienos" Nr. 026)
    Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu. Savo įžvalgomis apie Tauragnų kraštą sutiko pasidalyti apie jį daug istorinės medžiagos sukaupusi tauragniškė, Utenos kraštotyros muziejaus vyr. fondų saugotoja Bronislava Juknevičienė.

  • Narkūnų piliakalniai – Utenos praeitis ir dabartis

    Tęsinys. Pradžia Nr. 22

    Narkūnų piliakalniai žinomi tikriausiai kiekvienam uteniškiui, nes jie siejami su Utenos miesto įkūrimu ir legendiniu kunigaikščiu Uteniu. Manoma, jog Utenos miestas buvo pirmiausia įkurtas būtent toje vietoje ir tik vėliau, XV a., priešams sudeginus ir sunaikinus pilį bei gyvenvietę, ji persikėlė į netoliese esantį slėnį, dabartinio miesto vietą. Narkūnų piliakalniai – ne tik istorikų bei archeologų tyrinėjimų objektas, liaudyje apie juos sklando daugybė legendų ir padavimų, piliakalnius apdainuoja poetai ir rašytojai, jie vaizduojami paveiksluose, karpiniuose. Galiausiai šalia piliakalnių gyvena paprasti žmonės, kurių likimai toliau glaudžiai siejasi su šia istorine vieta ir tuo netiesiogiai pratęsia pirmųjų piliakalnių gyventojų darbus, godas ir svajones...

  • Šeimyniškių piliakalnis dar tebesaugo tolimos praeities paslaptis

    Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – Šeimyniškių piliakalnis su papiliu ir gyvenviete – įsitaisęs Užpalių seniūnijai priklausančiame Šeimyniškių kaime. Tai – vienas didžiausių Lietuvos piliakalnių, ant kurio stovėjo Užpalių pilis. Žvarbią kalendorinio pavasario dieną galingų medžių apsuptu ir miško žvėrių išmintu taku žingsniuojant link pilies kalno apėmė jausmas it patekus į mistinę vietovę.

  • Vaikutėnų kaimo šventę nuspalvino išskirtinių drabužių kolekcija

    Praėjo kiek daugiau nei metai, kai Vaikutėnuose praūžė bendruomenių sąskrydis, kuris tuomet pritraukė didžiulį būrį ne tik šio krašto žmonių, bet ir iš tolimų seniūnijų sugužėjusių svečių. Apsisukus laiko ratui liepos 22 dieną Vaikutėnų kaimo šventė vėl sukvietė gyventojus pasidžiaugti per metus nuveiktais darbais, pagerbti jubiliatus ir pasiklausyti muzikantų dovanojamų melodijų.

  • Virš Vaikutėnų praskridusi Gerumo paukštė nutūpė Mielagėnuose

    Praėjusį šeštadienį į Vaikutėnus sugužėjo ne tik mūsų, bet ir kai kurių apskrities rajonų gyventojai ir svečiai – Vaikutėnų parke vyko XII Rytų Aukštaitijos bendruomenių sąskrydis „Mano kraštas“. Šis tradiciniu tapęs renginys, kuris prieš 12 metų pirmą kartą buvo surengtas Vaikutėnuose, o vėliau apkeliavęs Zarasų, Rokiškio, Ignalinos, Molėtų, Anykščių bei Utenos rajonus, šiemet vėl sugrįžo į Vaikutėnus.
    Sugrįžęs ir įvairiausiomis vasaros spalvomis nušvitęs bendruomenių sąskrydis dovanojo džiugių akimirkų gausiai susirinkusiems, o renginio metu paaiškėjo, kam atiteko Gerumo paukštė...

  • Vaikutėnai atvers vartus į Rytų Aukštaitijos bendruomenių sąskrydį

    Liepos 16 dieną pirmą kartą Vaikutėnų parke vyks didelis renginys – XII Rytų Aukštaitijos bendruomenių sąskrydis „Mano kraštas", subursiantis ir mažus, ir didelius bei pakviesiantis į įvairiaspalvę programą.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:8234
Vakar apsilankė:8841
Šią savaitę apsilankė:8234
Šį mėnesį apsilankė:236402
Viso (nuo 2015-02-16):8627546
Šiuo metu naršo:
144
2018-06-25
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!