ProjektaiMedinės drožėjo Aurelijaus Baldausko darbų metamorfozės
2017 lapkričio 29, Trečiadienis 09:11

Medinės drožėjo Aurelijaus Baldausko darbų metamorfozės

Medinės drožėjo Aurelijaus Baldausko darbų metamorfozės
  • Birutė NENĖNIENĖ
  • 7 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Nebūtina gilintis, kas lemia mokslinį metamorfozių apibrėžimą, mums užtenka tik supratimo, kad nėra nieko amžino – viskas aplinkui kinta, keičia turinį, būvį ir formas. Tas pats ir su medžiais – ateina metas nebe žaliuoti, žydėti, nešti vaisius ir pavėsį, o griūti ša­kom į samanas ir, praradus gyvastį, kilti dūmais į dan­gų ar virsti daiktu, rakandu. Medžio drožėjai niekada lengvai nenurašo medžių: šaknų ar šakų raizgalynėje, kamieno rievių margume jie įžvelgia daugybę naujų idėjų, formų, vaizdų ir net veidų. Toks ir uteniškis Au­relijus Baldauskas, gruodžio 3 dieną Utenos kultūros centro (UKC) stiklo galerijoje pristatantis antrą per­sonalinę darbų parodą.

 Uteniškis – iki kaulų smegenų
Apibūdindami save dauge­lis mėgsta išskirti tuos gyveni­mo momentus, kai jie ko nors siekė, kur nors vyko, ką nors įsta­baus ten patyrė, savo kasdienį gy­venimą stumdami į pilką pavėsį, tačiau UKC lėlių teatro „Zuikis Puikis“ pastatyminės dalies ve­dėjas, medžio drožėjas A. Bal­dauskas stebina savo ramiu pa­stovumu ir dideliu prieraišumu gimtajam miestui – Utenai, kie­kvienu savo pasakojimo sakiniu liudydamas, kad nuo pat gimimo buvo ir tebėra savo vietoje.

56-erių Aurelijus augo ramioje Birutės gatvelėje, į kurią kelio ne­pamiršta ir šiandien – ten tebegyvena drožėjo mama. Baigęs 8 kla­ses tuometėje Teofilio Tilvyčio vidurinėje (dabar – „Saulės“ gim­nazija) mokykloje mokslus tęsė Utenos politechnikume (dabar – Utenos kolegija), pasirinkęs, kaip dabar pripažino, visiškai netinka­mą techniko-elektriko specialy­bę. „Nuo vaikystės mėgau kons­truoti, patiko įvairi radiotechnika, lankiau radiotechnikų būrelį, net buvau pasidaręs elektrinę gitarą, kurių nusipirkti tais laikais nebu­vo jokių galimybių. Mokykloje labiausiai patiko fizinio lavinimo pamokos. Mėgau bet kokį eks­tremalumą, patiko motokrosas“, – vaikystės ir jaunystės pomė­gius vardijo uteniškis, neslėpda­mas, kad ir dabar kartais sėda ant motociklo – tik jau ne ant savo, o sūnaus. Vos porą metų padir­bęs elektriku Aurelijus ėmėsi kitų darbų, o save visiškai atrado pate­kęs tarp lėlių teatro „Zuikis Pui­kis“ kūrėjų. Tarp jo laisvalaikio pomėgių vis didesnį svorį įgavo įvairūs medžio darbai, kurių da­lis tampa išraiškingais lėlių teatro personažais.

Kūrybiškumas – iš senelių
Nors daugiau tikrų drožėjų gi­minėje nebuvo, Aurelijus prisimi­nė, kad daugelio jo bendraamžių vaikystė tuo ir išskirtinė, jog vi­sose šeimose nemažą dalį įvairių darbų nudirbdavo ir buičiai rei­kalingų daiktų pasidarydavo pa­tys namiškiai, o vaikams belik­davo prisidėti ir mokytis iš jų, kad nebūtų nieko nesugebantys baltarankiai. Pro Aurelijaus akis neprasprūdo ir gimtosios Biru­tės gatvės kaimynų veikla – lais­valaikiu jie iš medžio ruošinių, gautų iš suvenyrus gaminančios įmonės, droždavo ar raižydavo įvairius dirbinius nuo tušinukų iki riešutų gliaudyklių (spaustukų ar spragtukų).

Tačiau tikrąjį kūrybiškumą ute­niškis sakė paveldėjęs iš abiejų senelių. „Senelis iš motinos pu­sės, kurio aš net nemačiau, kaip pasakojo namiškiai, mėgo me­džio darbus, o kitas mano sene­lis buvo krosnių meistras. Galima sakyti, kad rimtai drožti pradėjau būdamas dvidešimt aštuonerių“, – pasakoja lygiai tiek pat – pusę savo gyvenimo – drožybai atsida­vęs tautodailininkas.

Į parodas atvedė kaimynas
Neaišku, kiek laiko A. Baldaus­ko laisvalaikiu kuriami mediniai kūriniai būtų gyvenę tik jo aplin­koje (dauguma iš jų taip ir likda­vo vaikystės namų kieme Birutės gatvėje), jei ne akylas senųjų lie­tuvių amatų bei tradicijų puoselė­tojas ir žinovas, dantų gydytojas, kaip jį pagarbiai vadina – drožė­jas, Kazys Preikšas, Baldauskų kaimynystėje turintis savo odon­tologijos kabinetą. „Jis man taip ir pasakė, kad užteks būti niekam nežinomam, laikas pasirodyti, ir paskatino dalyvauti tradicinėje Utenos tautodailininkų parodoje Utenos kraštotyros muziejuje“, – 2009-uosius kaip savo parodinės veiklos pradžią prisiminė Aureli­jus, tapęs nuolatiniu šių kasmečių parodų dalyviu.

Tais pačiais metais jis tapo rajo­no tautodailininkų grupės „Svir­nas“ nariu, o 2014-aisiais įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. 2011 metais A. Baldausko dar­bai buvo eksponuojami Lietuvos centre prie Lietuvos Respublikos ambasados Varšuvoje, 2015-ai­siais – „Aukso vainiko“ parodoje Ignalinoje. Tais pat metais vyko ir pirma personalinė kūrybos paro­da UKC stiklo galerijoje.

Darbų neskaičiuoja
Aurelijus nesigaili, kad kūrybi­nio kelio pradžioje nepradėjo re­gistruoti ir skaičiuoti savo darbų. „Kai tokių klausimų sulaukda­vau vis dažniau, pagalvojau, kad gal ir reikėjo to imtis nuo pradžių, o dabar jau per vėlu“, – „Ute­nos dienai" kalbėjo drožėjas. Su nostalgiška šypsena jis prisime­na ir savo pirmą rimtą darbą: „Tai buvo gražus moters veidas, kau­kė...“ – sakė uteniškis, daugumą savo darbų dabar apibendrintai vadinantis „kaukėmis“. Kiloda­mas kelis dar nebaigtus naujau­sius darbus, iš pirmo žvilgsnio – stiprių, vyriškų kunigaikščių ar karžygių kaukes, drožėjas dar ne­buvo apsisprendęs, kaip juos pa­vadins – pavadinimai ateis vė­liau. Jo žodžiais, vienai kaukei prireikia nuo savaitės iki mėnesio laiko, nes „dirbant su medžiu ne­paskubėsi, gali tik sugadinti. Yra buvę, kai padariau ir greičiau, bet nemėgstu skubėti.“

Aurelijus neslėpė, kad nėra len­gva skirtis su savo darbais, tačiau jį šildo mintis, kad jo kaukės, fi­gūros, angelai iš dirbtuvės daž­niausiai iškeliauja ten, kur yra laukiami, – draugai, pažįstami patys ieško darbų dovanoms ar norėdami pagyvinti interjerą, tad meistrui ramu. „Esu prastas ko­mersantas, nemoku ir nenoriu verslauti. Daugiausia darbų dova­noju. Daug jų yra ne tik Lietuvo­je, bet ir Anglijoje, Norvegijoje.“

Drožėjo autoritetai
Atsakydamas į klausimą apie dailės autoritetus, A. Baldaus­kas ilgai negalvoja. „Visada pa­tiko skulptoriaus Stanislovo Ku­zmos darbai, jis mano idealas. Nesistengiu į jį lygiuotis, kopi­juoti, tai net neįmanoma, tiesiog žaviuosi jo kūryba. O iš uteniš­kių man labiausiai patinka Ane­lės Araminienės darbai“, – šiltai apie vyresnės kolegės darbus ir veiklą atsiliepė drožėjas, negai­lėdamas pagyrų jos užmojams įvairiais darbais puošti ir gražin­ti savos sodybos aplinką. „Me­dis juk ne koks popierius, jis gana sunkus, reikia vyriškos jė­gos, bet, atrodo, ta moteris gali viską.“

Savo darbams Aurelijus daž­niausiai renkasi ąžuolą, liepą, uosį. Jis džiaugiasi, kad, žinoda­mi jo pomėgį, draugai ir pažįs­tami parūpina medienos. O jam belieka įžvelgti geriausius me­ninius sprendimus, kuriuos tarsi savaime siūlo tas „medžio gaba­las". „Net ir pradėjus kurį dar­bą, pirminį sumanymą gali pa­koreguoti išryškėjusios medžio rievės ar kiti dalykai“, – darbo ypatumais dalijosi drožėjas, tu­rėdamas omenyje, kad raižant medieną reikia viską tiksliai ap­skaičiuoti ir numatyti, nes kaltu užgriebus per daug ar per giliai klaidos jau neištaisysi – nieko nei prilipdysi, nei priklijuosi. Meistrą džiugina tai, kad dabar yra galimybė nusipirkti kokių tik nori darbo įrankių, nors jie nėra pigūs. „Sulūžusius tenka išmesti, o atšipusius – galąsti“, – drožė­jo kasdienybės užkulisius apro­dė vienas iš „Zuikio Puikio" te­atro spektaklių kūrėjų.

Geriausias poilsis – savoje sodyboje
Paklaustas apie dabar visų mėgstamas tolimas keliones, drožėjas mojo ranka: „Kelionės mane nelabai žavi, išskyrus, va­žiavimą motociklu... Nemėgstu keliauti, o geriausiai pailsiu šei­mos sodyboje prie Tauragno eže­ro, kur galiu ir dirbti, ir grožėtis gamta. Patinka pačiam tvarkyti aplinką, pjauti žolę.“

Be kalbantis ne kartą minėtų motociklų, Aurelijus nepamirš­ta paminėti bendro visų lietuvių pomėgio – krepšinio. Uteniš­kį nuo paauglystės lydi ir meilė muzikai. Jis su šypsena prisimi­nė, kaip sovietiniais metais buvo svarbu ir sunku įsigyti padores­nį bei tikrai nepigiai kainuojantį juostinį magnetofoną ir „susime­džioti“ populiarių Vakarų grupių įrašų, kad būtų ne tik ką klausy­tis, bet ir į ką lygiuotis su sava­darbe elektrine gitara.

Vytauto Ridiko nuotr.

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Žvejoti mėgstančio drožėjo kolekcijoje – į Leniną panašus žvejys

    Tris dešimtmečius Utenoje gyvenantis Valdas Yla gimė ir augo Antalieptės seniūnijai (Zarasų r.) priklausančiame Purvynės kaime. Tarnaudamas sovietinėje armijoje susipažino su lietuviais broliais dvyniais, kurie mėgdavo kurti raižinius ant faneros. Pabandė ir pats – kažkas išėjo. Grįžęs iš armijos V. Yla dirbo Utenos milicijoje, vėliau – Anykščių policijoje. Pastaruosius 18 metų „Utenos dienos" pašnekovas yra Vidaus reikalų ministerijos pensininkas. Laisvalaikiu nedidelėje virtuvėje medžio drožyba užsiimantis uteniškis, kurio darbais išpuoštas kiekvienas namų kampelis, svajoja kada nors turėti nuosavą dirbtuvę.

Reklama

Reklama

Ar pritariate, kad ateinančiais metais bus rekonstruota Aušros gatvė, kurioje bus nutiesti dviračių takai?

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:2259
Vakar apsilankė:8279
Šią savaitę apsilankė:45552
Šį mėnesį apsilankė:127717
Viso (nuo 2015-02-16):7031702
Šiuo metu naršo:
48
2017-12-16