Liubovė Volkova, kurią visi įpratę vadinti Liuba, gimė ir augo Utenoje. Būdama penkiolikos išvyko į sostinę, kur tuomečiame Vilniaus statybos technikume (dabar – technologijų ir dizaino kolegija) mokėsi statybos amato. Baigusi mokslus uteniškė pagal specialybę dirbo neilgai. Paskutinė jos darbovietė – Utenos pieno kombinatas. Prieš bemaž 15 metų L. Volkova susidomėjo odininkyste – pradėjo kurti iš odos vazas, paveikslus. „Tapyti” oda, kūrėjos teigimu, nėra paprasta, mat norimų spalvų kartais tenka išlaukti.
Piešdavo lėles
Susitikimas su odininke vyko jos jaukiame bute, pro kurio langus atsiveria vaizdas į pušyną. Daugiabučiais namais apstatytame Aukštakalnio mikrorajone gyvenanti pašnekovė šypsodamasi prisiminė, kad vaikystėje, kuri prabėgo netoli senosios autobusų stoties, mėgdavo ateiti čia uogauti.
L. Volkova mokėsi tuometėje Utenos rusų mokykloje. Baigusi 10 klasių išvyko į Vilnių studijuoti statybos. Pasirinkti šį tais laikais pelningą amatą uteniškę skatino tėvai,
ji pati turėjo kitų norų.
Dažno menininko kūrybiškumo žiedai pradeda skleistis dar pirmaisiais gyvenimo metais. L. Volkova – ne išimtis. Vaikystėje ji draugėms ant kartono piešdavo lėles ir jų drabužėlius, kuriuos vėliau būdavo galima išsikirpti. „Atsimenu, mokykloje nupiešiau labai gražią voveraitę, tačiau mokytoja nepatikėjo, kad tai mano darbas. Piešiniuose visuomet atskleisdavau savo filosofišką vaizduotę”, – vaikystę prisiminė kūrėja.
Kurti įkvėpė medžiai
Pašnekovė sakė, kad odininkystė jos gyvenime atsirado tuomet, kai Utenoje ėmė dygti dėvėtų drabužių prekybos vietos. Jose radusi nunešiotų ir seniai niekam nereikalingų odinių drabužių moteris nusprendė prikelti šiuos naujam gyvenimui – sukurti šį tą gražaus. „Perku ne bet kokią odą – čiupinėju, žiūriu, ką iš jos galima padaryti”, – atskleidė odininkė, kuri nesidairo į senas rankines, nes šios, jos teigimu, dažniausiai būna pasiūtos iš grubios odos.
L. Volkova sakė, kad niekada nemėgo ryškių spalvų, jos paveiksluose iš odos dažniausiai atsispindi žemiški, pasteliniai atspalviai. Odininkė pastaruoju metu kuria paveikslų ciklą, kurį kol kas sudaro trys vienodo dydžio darbai. „Sukurti šiuos paveikslus, kuriuose kiekvienas žmogus įžvelgia skirtingų dalykų, mane paskatino apsilankymas viename įspūdingame Londone parke. Čia žaliuoja seni keistų formų medžiai, – atskleidė tautodailininkė. – Anglai labai gerbia ir saugo senus medžius – jie visi yra sunumeruoti. Medžiui,kurį sodino karalienės Elžbietos II mama, skiriamas ypatingas dėmesys.”
Didžiuojasi anūke
L. Volkova prisipažino, kad Anglijos sostinėje regėtų medžių fragmentus atvaizduoti savo darbuose nebuvo lengva – ji ilgai suko galvą, kaip tą padaryti. „Darbai nebūtinai turi būti gražūs, svarbu, kad būtų įdomūs”, – rodydama paveikslus, į kuriuos žvelgiant galima lavinti savo vaizduotę, sakė odą prisijaukinusi uteniškė.
Viename lankomiausių pasaulio miestų – Londone – su šeima jau 10 metų gyvena L. Volkovos vyresnėlė dukra Kristina. Moteris labai didžiuojasi savo anūke Karolina, kuri Londono dailės akademijoje studijuoja madą ir tekstilę. Utenos dailės mokyklą baigusi merginos mama Kristina irgi nestokoja gabumų – piešia šaržus. Vilniuje gyvenantis jos brolis Viktoras, pašnekovės sūnus, laisvalaikiu fotografuoja, kuria grafikos darbus. Pirmuosius sūnaus piešinius sauganti L. Volkova šypsodamasi prisipažino, kad šis kartais mėgsta ją pakritikuoti.
„Reikia tik pradėti…”
„Oda – plastiška, minkšta medžiaga, turinti daug panaudojimo galimybių”, – į klausimą, kodėl pasirinko būtent odą, trumpai atsakė daugžodžiauti nelinkusi pašnekovė, kuriai kūryba – ir darbas, ir laisvalaikis. „Nemėgstu žodžio „įkvėpimas” – reikia tik pradėti, o tada viskas plaukia į priekį… – sakė pašnekovė. – Kartais pati ant savęs pykstu – pasidarau eskizą, tačiau vos pradėjusi kurti nustoju juo vadovautis.” Tautodailininkė atskleidė, kad jai patrukdyti mėgsta itin smalsi augintinė – juoda it anglis katytė Liusė.
Odininkystė – ne vienintelis L. Volkovos pomėgis. Pensinio amžiaus uteniškė savo namus mėgsta puošti gamtos dovanomis – originaliomis medžių šakomis, prie kurių grožio prisideda ir jos rankos.
Ne sykį su žurnalistais bendravusi odininkė prisipažino, kad ją labai erzina klausimai apie laiką – kiek šio prireikia vienam ar kitam darbui sukurti. Moters teigimu, viskas priklauso nuo tos dienos nuotaikos.
Kūryba – lyg pokalbis
L. Volkovai nesvetima ir tapyba – praėjusiais metais du mėnesius Londone viešėjusiai uteniškei dukra nupirko drobės bei dažų ir taip gimė namų sienas puošiantys paveikslai.
„Paveikslai iš odos – sudėtingiausi darbai, į kuriuos sudedu visas savo mintis. Vazų kurti nebenoriu…” – prisipažino pašnekovė.
Tris personalines parodas surengusi L. Volkova atskleidė, kad demonstruoti savo darbų viešai jai nebesinori. „Neseniai palaidojau tėvelį, todėl mano nuotaika šiuo metu ne ta…” – sakė ji. Kūryba, odininkės teigimu, suteikia jai galimybę išsikrauti, viską apmąstyti. Tai – lyg pokalbis.
Autorės ir Viktoro Volkovo nuotr.