ProjektaiEglūnas Židonis: „Niekada nestokojau savivertės“
2017 rugsėjo 21, Ketvirtadienis 13:48

Eglūnas Židonis: „Niekada nestokojau savivertės“

Eglūnas Židonis: „Niekada nestokojau savivertės“
  • 13 foto

Uteniškis medžio drožėjas, kolekcininkas Eglūnas Židonis, dirbantis socialiniu darbuotoju Utenos socialinės globos namuose, prieš kiek daugiau nei 10 metų įkūrė čia senovinės buities muziejų, kuriame vietos užtenka ne tik savą istoriją turintiems seniems rakandams, keramikos dirbiniams, bet ir kūrėjo drožiniams. Muziejuje apsilankę mokinukai turi galimybę susipažinti su iki tol neregėtais daiktais, o vyresnio amžiaus globos namų gyventojai nugrimzti į širdžiai mielus prisiminimus. Tačiau „Utenos dienos" pokalbis su E. Židoniu – ne tik apie tai.

Kodėl pradėjote kurti?

Manau, kad iki manęs atkeliavo senelio, mamos tėvo, genai. Jis buvo labai kūrybingas žmogus – nagingas stalius, kalvis, dailidė. Senelis mirė, kai buvau vos kelių mėnesių. Mano mama – gabi mezgėja, tėtis savo darbais iš medžio papuošė Aukštaitijos nacionalinį parką (kai Ignalinos rajone esančiai Minčiagirės girininkijai vadovavo Stanislovas Židonis, buvo pastatytos Šeimaties, Minčios, Rukšteliškio, Vaišnoriškių, Vyžių autobusų stovėjimo aikštelės, įrengtos penkios atokvėpio vietos bei „Ineigos" poilsiavietė – aut. past.), kuriame daug metų dirbo girininku.

Kur prabėgo Jūsų vaikystė?

Gimiau ir augau Saldutiškyje, čia baigiau vidurinę mokyklą. Ketverius metus po pamokų skubėdavau į Uteną, kur, paskatintas mamos, lankiau dailės mokyklą. Iš namų kasdien išeidavau 8.30 val., grįždavau apie 21 val. Dažniausiai parvykdavau traukiniu. Nors įtempta dienotvarkė vargino, jutau didžiulį norą lankyti dailės mokyklą, godžiai gėriau ten gautas žinias. Šioje ugdymo įstaigoje įgijau piešimo, tapybos, skulptūros pagrindų, išmokau laisvai mąstyti. Nors tėvai norėjo, kad baigęs vidurinę mokyklą toliau gilinčiausi į menus, turėjo pažįstamų dėstytojų, aš niekur nestojau, nes buvau persisotinęs mokslų.

Kuo svajojote tapti?

Vaikystėje turėjau svajonę tapti gamtininku, tiksliau – ornitologu. Dar neidamas į mokyklą perrašiau ir perpiešiau tris Tado Ivanausko knygos „Lietuvos paukščiai" tomus. Man buvo nepaprastai įdomu... Ir dabar atsimenu bene ketvirtadalį Lietuvos paukščių lotyniškų pavadinimų, pažįstu beveik visus.
Kokie buvo Jūsų pirmieji kūriniai?
Darželyje lipdydavau iš plastilino. Lipdiniuose atsispindėdavo ištisi pasauliai – gyvūnai, žmonės, karai. Darbas su plastilinu man davė erdvinį matymą. Pirmas medžio drožinys, kurį sukūriau besimokydamas šeštoje klasėje, buvo pastatoma velnio galva su barzda. Šis darbas man nepatiko, todėl nusprendžiau jį išmesti, tačiau mama suradusi parnešė atgal (šypsojosi).

Kodėl pasirinkote medį?

Tai – šilta, daugelio skulptorių mėgstama medžiaga.

Ką sunkiau prakalbinti: medį ar akmenį?

Jeigu turi tinkamų įrankių, dirbti su akmeniu nėra sunku. Iš akmens esu sukūręs kelias skulptūras, antkapius. Man teko tarpusavyje derinti medį su akmeniu, metalu. Turėjau galimybę kalviauti – keturiese Vaikutėnuose turime dirbtuves, kuriose darydavome kryžius, koplytstulpius, stogastulpius. Dabar tuo užsiimu retai. Šiemet mano darbams buvo suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Gana keista matyti, kaip susirinkusi komisija sprendžia, geri tavo darbai ar ne...

Ką turite omenyje?

Niekada nestokojau savivertės – žinau, kad Lietuvoje tikrai nėra daug kūrėjų, tiek nuveikusių ir sugebančių kryždirbystės srityje, todėl man keista, kad patyrusius vilkus egzaminuoja jaunimas. Praėjau šią procedūra ir man nuo to, tiesą sakant, nei šilta, nei šalta. Aš pats puikiai įsivaizduoju, kokio meistriškumo kryždirbys esu. Skulptūra, meniniai dalykai – jau kitas klausimas.

Kada atradote save kaip kūrėją?

Kai buvau 25–35 metų amžiaus. Tuo metu man tapo aišku, ko noriu iš medžio. Jame įgyvendinu savo mintis. Anksčiau kūriau gana didelių apimčių skulptūras, dabar jėgos nelabai leidžia.

Ką vaizduojate savo darbuose?

Esu sukūręs labai daug angelų, šventųjų. Mano kūryboje puikiai dera pagoniškos dievybės, mitologinės būtybės su krikščionybės simboliais – angelais, archangelais, šventaisiais, nukryžiuotaisiais. Nejaučiu tarp jų jokios priešpriešos. Kartais žmonės, kurie norėtų iš manęs pirkti, pavyzdžiui, Perkūno skulptūrą, nesupranta, kaip tuo pat metu galiu drožti nukryžiuotuosius. Man toks mąstymas nepriimtinas...

Kada susidomėjote mitologija, pagonybe?

Mano kūrybinis kelias, galima sakyti, ir prasidėjo nuo pagoniškų dievybių, mitologinių būtybių. Esu gamtos vaikas, kuris daugiau laiko praleisdavo miške nei namuose. Jaunystėje, kaip ir dabar, mėgdavau skaityti knygas apie lietuvių mitologiją. Sovietiniais metais, devintajame dešimtmetyje, pristačiau pirmą savo darbų parodą, kurioje buvo eksponuojami mediniai kaukai, aitvarai, žemėpačiai ir pan. Tąsyk sulaukiau kritikos – pasirodė straipsnis, kuriame buvo rašoma, kad pasirinkau netikusią temą.

Kaip gimsta mintys, idėjos?

Kai atsigulu į lovą, dažniausiai man tenka stverti pieštuką ir užsirašyti gimusią mintį. Dažnai tai būna vaizdas, kurio negaliu nupiešti, įgrūsti į tam tikrus rėmus, todėl aprašau jį žodžiais. Temų įvairovė – labai plati.

Minėjote, kad menų niekur nestudijavote. Kokiu keliu pasukote baigęs vidurinę mokyklą?

Išėjau dirbti į miškų ūkį kirtėju. 10 metų dirbau Minčiagirės girininkijoje. Ten, grįžęs iš sovietinės armijos, kartu su draugu Leonu Kulbačiausku pradėjau kurti stambius darbus – stogastulpius, monumentalias skulptūras. Vėliau įsidarbinau liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija", kur droždavau druskines, rankšluostines ir panašius daiktus. Nors monotoniškas darbas man nepatiko, jį dirbdamas įgijau labai daug žinių, turėjau galimybę mokytis iš patyrusių drožėjų, kurių dėka šiandien visi mano pirštai yra savose vietose (šypsojosi). Nesuskaičiuoju, kiek kartų medikai siuvo mano rankas ir kojas, kurias susižeidžiau dirbdamas su staklėmis, kaltais ar peiliais, tačiau pirštai, ačiū Dievui, nenukentėjo. Esu išsiblaškęs... Žinau drožėjų, kurie susižaloja gerokai rečiau (šypsojosi). Sovietiniais metais su dviem draugais įkūrėme pagalbinį verslą, visoje Lietuvoje stovi mažiausiai pusantro šimto mūsų sukurtų kryžių, koplytstulpių, stogastulpių.

Ar daug Lietuvoje medžio drožėjų?

Palyginti su kitais kraštais, daug. Lietuvoje gilios medžio drožybos tradicijos, todėl labai gaila, kad valstybės „remiamas" šis amatas pamažu miršta. Reikia daugybės metų, kad išmoktum medžio drožybos amato ir jį įvaldytum, o įvaldęs vos gali sudurti galą su galu...

Kokia situacija mūsų rajone?

Mūsų rajone žinau vieną universalų aukštos prabos drožėją, su kuriuo man teko dirbti. Tai – Alvydas Seibutis. Droždami skulptūras mes vienas su kitu sveikai varžydavomės. Daug iš jo išmokau, tikiuosi, kad jis iš manęs irgi. Visada labai džiaugiuosi galimybe pabūti šalia gabesnio, daugiau žinių turinčio žmogaus.

Kuo Jūs skiriatės nuo kitų medžio drožėjų?

Mano skulptūros, kurias drožiu savo malonumui, yra stilizuotos, abstrakčios, atitrūkusios nuo realybės. Žinoma, aš mielai vykdau ir individualius klientų užsakymus. Yra nemažai žmonių, kuriems skulptūra, kuo arčiau realybės, tuo labiau patinka. Kartais tenka prisitaikyti, bet aš mėgstu iššūkius.

Koks buvo pats netikėčiausias prašymas?

Netikėčiausias-kvailiausias prašymas buvo nudrožti daugiau kaip dvi dešimtis mažų ąžuolinių rūpintojėlių, kurie, susodinti vienas prie kito, turėjo papuošti „liustrą". Kai ėmiausi šio darbo, nežinojau, kam tie rūpintojėliai bus skirti. Buvo moterų aktų skulptūrų, bet kas čia netikėto...

Kaip atsiradote Utenos socialinės globos namuose?

Kai įsikūrė Utenos reabilitacijos ir ugdymo centras, buvau pakviestas vadovauti medžio cechui. Jau kelerius metu dirbau pats sau (šveicarams drožė sakralines skulptūras, vokiečiams – pypkes – aut. past.), todėl su šiuo pasiūlymu sutikau. Mokiau drožybos žmones, kuriuos „atsiųsdavo" darbo birža. Vėliau šią patirtį sėkmingai pritaikiau dirbdamas su nuo psichotropinių medžiagų priklausomais asmenimis priklausomybių ir reabilitacijos centre „Meikštų dvaras". Kai mokymai darbo biržoje „stovintiems" žmonėms nutrūko, ėmiau mokytis socialinio darbo ir pradėjau dirbti su vaikais reabilitacijos ir ugdymo centre. Šiandien dirbu Utenos socialinės globos namuose socialiniu darbuotoju.

Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

Kasdien nuo 8 iki 17 val. dirbu su socialinės globos namų gyventojais, kurie mėgsta užsiimti įvairiomis veiklomis – siuvinėja, piešia, lipdo, drožia, klijuoja. Kartu važiuojame grybauti, uogauti, miške renkame įvairias medžiagas, kurias vėliau panaudojame kūryboje. Vienas pagrindinių mūsų tikslų yra pasiruošimas įvairioms mugėms, kuriose globotiniai parduoda savo rankdarbius. Už gautus pinigus perkame kavos, arbatos, skanėstų, galime išvykti į ekskursijas. Kai globos namų gyventojai supranta, kad už savo darbą gaus atlygį, turi daugiau motyvacijos kurti. Nuolat rengiame rankdarbių parodas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Deimantė KAZOKAITĖ
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Autorės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Utenos krašto kūrėjas Eglūnas Židonis

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su medžio drožėju Eglūnu Židoniu. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam Utenos krašto kūrėjui iki liepos 25 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:7478
Vakar apsilankė:6820
Šią savaitę apsilankė:43578
Šį mėnesį apsilankė:168801
Viso (nuo 2015-02-16):6580753
Šiuo metu naršo:
109
2017-10-20