2017 balandžio 25, Antradienis 12:49

Oreivystės meistro kalvėje žaizdras neužgęsta

Oreivystės meistro kalvėje žaizdras neužgęsta
  • Lina NARČIENĖ
  • 34 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Gražiose Antalksnės (Ignalinos r.) apylinkėse, apsuptose mėlynakių ežerų, gyvenantis Raimondas Žievys jau daugelį metų kuria savo pasaulį: kieme įkūręs kalvę mūsų krašto kūrėjas ne vienerius metus jame kursto žaizdrą, o jo rankomis pagaminti stebuklai puošia ne tik individualius namus, bet ir sakralias vietas.

Kas yra kalvystė?

Kaip aš sakau, akių dūmimas. Daugeliui atrodo, kad iš metalo kažką išlankstyti – ypač sudėtingas darbas. Tačiau karštas metalas – lyg plastilinas. Tai akių dūmimo amatas (juokiasi).
Jei rimtai kalbėsime, kalvystė – senas tradicinis amatas. Nedaug domėjausi kalvystės istorija, randu senus kalvystės darbus ir tyrinėju, o tyrinėdamas aptinku įdomių detalių, iš kurių vis dar mokausi. Pavyzdžiui, radęs senus surūdijusius vyrius matau, kaip jie įdomiai sulenkti, suklijuotas metalas ir pan. Dabar kalviai dirba kitaip nei anksčiau. Tai labai įdomu.
Juk kalvystė irgi subtilus dalykas – šiam amatui užtenka gerai įkaitinti metalą tam, kad jis taptų plastilinu, ir, žinoma, pasitelkti savo vaizduotę.

Kaip jus užkabino šias amatas?

Labai seniai. Iš pradžių drožiau medį, dariau skulptūras tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tačiau matydamas kalvystės darbus visada jais žavėjausi. Ažušilės kaime mano senelis irgi buvo kalvis, kuris turėjo savo malūną, kalvę bei ten dirbdavo. Neturiu išlaikęs jo dirbinių, nes kalvystės dirbinius gamino tik ūkio reikmėms.
Iš giminaičio nusipirkęs priekalą ėmiausi pirmojo darbo, tačiau nesigavo. Nusprendžiau pasimokyti Vilniuje pas kalvį E. Latėną, kuris man padėjo pradėti eiti kalvystės keliu. Labai gaila, kad niekas nevyksta staigiai: rodos, paimtum ir iškart padarytum. O kai jau perpranti, imi stebėtis, kaip gali nepavykti.
Dar iki šiol turiu išsaugojęs pirmąją rožę. Visuomet manydavau, kad tas, kuris nukala rožę, yra tikras kalvis. Nukaliau rožę. Tačiau kalvystė – toks gilus amatas, kad ši rožė prieš visus gaminius tikrai nublanksta. Besimokydamas pas kalvį Latėną pasisėmiau kantrybės, nes jis mane ragino viską daryti pačiam. O aš išsigandęs net nežinojau, nuo kurio galo pradėti. Kalvis patarė pasiimti plastilino ir mėginti lipdyti: lygiai tas pats vyksta ir su karštu metalu. Įsitikinau, kad viskam reikia laiko, įgūdžių ir supratimo.

Ar platus jūsų darbų spektras?

Man patinka menas. Kai susidūriau su kalvyste, supratau, kad trūksta žinių. Įstojęs į dailės akademiją, baigiau dailės mokytojo specialybę, tačiau pagal profesiją dirbti neteko, nes mokytojauti ir sausai dėstyti – ne mano pomėgis. Man patinka gilintis.
Šiandien labiausiai mėgstu atrasti tai, kas neatrasta. Patinka meniniai interjero ir eksterjero darbai, suvenyrai, tvoros, tvorelės, įvairūs elementai – visa tai, kas yra populiaru. Žmonės švenčia gimtadienius, tad užsako pačių įvairiausių kalvystės darbų.
Teko gaminti tvoras bažnyčioms, žvakides, stovus žvakėms ir daugelį kitų darbų. Mano darbų galima rasti Ignalinos, Kirdeikių ir kitose bažnyčiose.

Papasakokite, kaip prie namų įsirengėte savo kalvę?

Kai nusipirkom namelį, šalia buvo ūkinis pastatas. Iš pradžių čia dirbau su medžio dirbiniais, o vėliau įkūriau kalvę. Po 10 metų mano kalvė netikėtai užsidegė. Nudegė pusė stogo. Prisimenu, atvykę mano draugai sako: „ačiū Dievui, sudegė tavo kalvė, nes iki šiol ir sėdėtum iki senatvės toje savo lūšnoje". Teko imtis darbo: praplėsti jos patalpas ir sutvarkyti savo kalvę naujai.

Ar sunku valdyti kietą metalą?

Aš visiems sakau, kad valdyti metalą yra sunku tuomet, kai nežinai, ko nori. Kartais ateina žmogus ir paprašo padaryti vienokį ar kitokį dirbinį. O tu paprasčiausiai, nežinai, kaip daryti. Remdamasis visais šaltiniais imi domėtis, gilintis, žiūrėk, ir išeina kažkas...

Vienas didžiausių jūsų darbų – kelininko skulptūra. Papasakokite, kaip gimė šis bendras jūsų ir skulptoriaus Jono Grundos darbas?

Prie didesnių darbų tenka ilgokai padirbėti. Su Jonu Grunda gaminome kelininko skulptūrą, kuri įsitaisė netoli esančioje aikštelėje. Ignalinos kelių tarnybos darbuotojai atvažiavo ir pasakė, kad netoli Antalksnės kaimo nori įrengti poilsio aikštelę, o joje pastatyti skulptūrą. O aš pasiūliau padaryti skulptūrą „Kelininkas". Man iškart kilo mintis apie kelininkų darbą: juk jie įrengia kelius, randa riedulių, kuriuos nuo kelių tenka pašalinti. Sakau: „padarykime akmenį ritantį kelininką".
Tai buvo bendras mano ir Jono projektas. Apie du mėnesius dirbome, iš pradžių skulptūrėlę nusilipdėme iš plastilino. Vėliau virinome rėmą, apklijavome putplasčiu, tepėme betonu, kad kietas būtų, dėjome metalą ir virinome. Pagaminome kelininką, kuris ridena 6,5 tonos sveriantį akmenį. Tai efektinga skulptūra su paslėptu muzikiniu juokeliu: tai turi atrasti skulptūrą apžiūrintys lankytojai. O koks juokas – skaitytojams neišduosiu. Tegu patys ieško (juokiasi).

Neapsiribojate vien Lietuva: jūsų kalvystės dirbiniai keliauja ir į užsienį?

Aš nuvykstu ir trumpam įsikuriu Norvegijoje. Ten gyvena mano sesė, o už 30 kilometrų įsikūręs vienas žmogelis, savo sodyboje turintis kalvę. Jeigu yra užsakymų, tai vykstu į šią šalį šiek tiek padirbėti. Tačiau norvegai yra minimalistai: jie nėra komersantai, tad jiems svarbiau daug bendrauti.
Kartais medžio skulptūras drožti tenka ir Vokietijoje. Išvažiuoti ir palikti šeimą išties sunku: aš esu Lietuvos žmogus.

Užsiminėte ir apie medžio drožybą? Kokią vietą jūsų gyvenime užima medžio dirbiniai?

Pati pradžia buvo tokia: baigiau mokslus, laukė kariuomenė. Kartą namie sėdėdamas ėmiau drožti peiliu ir išdrožiau... špygą. Žiūriu, nebloga išėjo. Tuomet buvo madinga prie raktų ryšulėlio nešiotis pakabukus. Kariuomenėje pridrožiau daugiau tokių pakabukų-špygų, o draugai visa tai labai vertino. Išpopuliarėjau, nusipirkau drožimo peiliukų, o atvykęs iš kariuomenės, Lietuvoje ėmiausi rimtesnės kūrybos: drožiau religinio pobūdžio skulptūras bažnyčioms. Atsirado patirtis, tad ir darbai tapo įvairesni.
Ar dabar draugauju su medžiu? Taip. Pernai Salų kaimui nudrožiau kryžių, tačiau jame atsiradę jau nemažai sąsajų su kalvyste.

Ar tiesa, kad didžiąją laiko dalį, kurią galėtumėte skirti kūrybai, atima oreivystė?

Aš visuomet sakau, kad visas menas man lieka antroje vietoje. Aviacija užima pirmą poziciją. Viduje jaučiu tokį skrydžio alkį, kad žodžiais papasakoti tikriausiai sunku būtų. Gal 10 metų neskraidžiau, tad sapnuose matydavau save kylantį į aukštį ir besivartantį ore. Negaliu neskristi. Šiuo metu konstruoju lėktuvėlį, turiu skraidyklę, tad skraidyti mokau ir vaikus.
Dar iš vaikystės dienų prisimenu, kaip stebėdavau danguje skrendantį lėktuvą. Tuomet iškeldavau galvą į dangų ir tarsi trumpam sustodavo laikas.
Šiuo metu dažnai skraidau: turiu skraidymo aikštelę ir pakylu į orą. Nuostabu stebėti Dievo sukurtus vaizdus, kurie palieka neišdildomus įspūdžius.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • Anykštėną pakerėjo „kietasis“ menas

    Pačioje gražiausioje Anykščių vietoje, šalia pušyno, gyvenantis ir save vadinantis metalo plastiku Rimantas Tuskenis – kuklus menininkas, kaip jis pats sako, nemėgstantis nei girtis, nei daug pasakoti apie savo kūrybą. Tačiau jo darbai daug iškalbesni už patį Rimantą: jo kieme jau puikuojasi užsakytas angelas, nuo lietaus prisidengęs metaliniu skėčiu. Kiti darbai iškeliavo į draugo sodybą prie Rubikių ežero, mat ten esą daugiau erdvės ir jie puikiai dera žavingoje aplinkoje.

  • Utenos krašto kūrėjas Rimantas Tuskenis

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su metalo plastiku Rimantu Tuskeniu. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki rugpjūčio 25 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Ilgametį pedagogą kurti paskatino buvęs mokinys

    Bemaž 40 metų Saldutiškyje gyvenantis Lionis Gaižauskas dar būdamas visai mažas prisijaukino medį, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ilgus metus dirbo su gerokai šaltesne medžiaga – metalu. Beveik ketvirtį amžiaus mokyklos duris varstęs pedagogas atskleidė, kad imtis kūrybinės veiklos – iš medžio gaminti kibirus, kubilus, skrynias, stalus, taburetes ir kt. – jį paskatino buvęs mokinys.

  • A. Araminienė puošiasi pačios austais tautiniais drabužiais

    Savitos kūrybos menininkė, audėja, medžio drožėja, tapytoja, muzikantė, audėja – daugybės amatų meistre tituluojama tautodailininkė Anelė Araminienė sakė visko išmokusi todėl, kad visą gyvenimą norėjusi užsiimti įdomia veikla. Ir dabar jai netrūksta energijos, todėl neseniai iš kieme stovėjusios didžiulės medžio kaladės išdrožė Trolį, o laisvalaikiu prisėda prie audimo staklių.

  • Utenos krašto kūrėja Anelė Araminienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su audėja Anele Araminiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 26 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Moters talentas kurti šiaudinius sodus slypi genuose

    Šiaudų sodai – tai iš suvertų ant siūlo šiaudelių surištas papuošalas, kuris kabinamas virš vestuvinio stalo. Sugrįžę iš jungtuvių vestuvininkai rasdavo stalą apsėstą persirengėliais, todėl pabroliai turėdavo vietas „išpirkti" sodu. Šis paprotys buvo paplitęs visoje Lietuvoje, bet ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje.
    Tokie sodai buvo kabinami virš stalo, o stalas yra sakralinė vieta, kur susirenka visa šeima. Senovėje į javo šiaudą žiūrėjo kaip į žmogaus kūną, šiaudas „išnešioja" varpą, grūdą, o javai simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybę: jie vėl bus pasėti, vėl tęs rugio gyvenimą. Anksčiau taip pat tikėta, kad šiaudų sodai saugo namus nuo nelaimių ir atneša sėkmę.
    Daugiau nei 10 metų sodų rišimu užsiimanti ir Zarasų mieste gyvenanti Zofija Maculevičienė, kurianti šedevrus iš šiaudų, yra pakerėta jų grožio ir tikina, kad šis užsiėmimas jai teikia malonumą ir neapsakomą džiaugsmą.

  • Inkilų meistras mėgaujasi sparnuočių kaimynyste

    Antalieptėje gyvenančio medžio drožėjo Zenono Striškos kieme – tikras paukščių rojus. Čia savais balsais pavasarį pasitinka nuo mažens gamtą mylinčio antalieptiškio meile ir rūpesčiu globiami žvirbliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, zylės, margasparnės musinukės, pilkosios musinukės, kielės, dagiliai, dūminė raudonuodegė ir kregždės. Kiekvienas paukštis turi savo buveinę – Zenono rankomis skobti ir įmantriai papuošti inkilai puošia kiemą, o sparnuočių melodijos teikia nepakartojamo džiaugsmo.

    Portalo udiena.lt žurnalistai pravėrė medžio drožėjo dirbtuvėlių duris...

  • Utenos krašto kūrėja Zofija Maculevičienė

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Zarasuose gyvenančia šiaudinių sodų rišėja Zofija Maculevičiene. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiai kūrėjai iki gegužės 13 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Utenos krašto kūrėjas Zenonas Striška

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Antalieptėje (Zarasų r.) gyvenančiu medžio drožėju Zenonu Striška. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki gegužės 8 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

  • Utenos krašto kūrėjas Raimondas Žievys

    Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus. Kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą kviečiame trumpai susipažinti su Ignalinos rajone gyvenančiu kalviu ir medžio drožėju Raimondu Žieviu. Kviečiame būti aktyviais ir siųsti į el. paštą Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Jus dominančius klausimus šiam kūrėjui iki balandžio 16 dienos, o atsakymus į klausimus pateiksime vėliau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2017 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:7905
Vakar apsilankė:6178
Šią savaitę apsilankė:7905
Šį mėnesį apsilankė:90070
Viso (nuo 2015-02-16):6994055
Šiuo metu naršo:
84
2017-12-11