Stepas Eitminavičius: „..pajutau, kad pradės snigti novelėmis“

Portale udiena.lt pristatome Utenos krašto kūrėjus ir skaitytojus kviečiame aktyviai domėtis jų kūryba ir gyvenimu. Šį kartą į Jūsų atsiųstus klausimus atsakė Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos mokytojas, prozininkas, eseistas ir poetas Stepas EITMINAVIČIUS.

Gerbiamas Stepai, kodėl rašote?

Man atrodo, kad beveik visi kūrėjai įsivaizduoja, kad jie nori pagerinti pasaulį. Tas pasaulio pagražinimas lyg ir turėtų eiti per kūrybą. Kažkada ir man gana vaikiškai atrodė, kad jeigu rašysiu, pasaulis taps gražesnis.
Šiuo metu taip optimistiškai nebegalvoju, kad rašydamas gražinu pasaulį. Tačiau rašant, manau, gyventi prasmingiau.

Kokį paskutinį kūrinį parašėte?

Švietimo ir mokslo ministerija elektroninėje erdvėje turi sukūrusi lituanistų skyrelį, kuriuose dedami straipsniai apie literatūros dėstymą. Visai neseniai parašiau, kaip J. Marcinkevičius dėstė Mažvydą, Škėmos „Baltą drobulę”… Visai neseniai pradėjau rašyti trumpus eilėraščius, gimusius nei iš šio, nei iš to. Kalbėjau su kolege iš Radviliškio – ji užsiminė tai, kad ką nors parašęs jai nusiųsčiau. Po pokalbio su ja mane apėmė toks didelis noras rašyti.

Kada pirmą kartą pradėjote kurti?

Penktoje klasėje. Pirmą kartą parašiau į laikraštį „Lietuvos pionierius” ir nuo tada pradėjau rašyti į „Moksleivį”, „Komjaunimo tiesą”, o Zarasų rajoninėje spaudoje savo kūrybą publikavau nuo 9 klasės. Pamenu, kaip 10 klasėje per atostogos buvau įdarbintas ir gavau atlyginimą.

Kas įkvepia kūrybai?

Laukai, esantys už Utenos miesto. Į Anykščių pusę atsiveria tokie laukai… Tie išėjimai į laukus ir įkvepia kūrybai. Dažnai su savimi nešuosi popierių su pieštuku. Eini ir gimsta mintis. Išsitrauki popierių, apsidairai, ar niekas nemato, užsirašai temą, kad neužmirštum. Tie mano lapukai dabar sumesti guli dėžutėje.
Praėjusią savaitę buvo niūru ir graudu. Vieną vakarą pajutau, kad pradės snigti novelėmis. Tai reiškia, kad man turi prasidėti novelių rašymas. Mane veikia tas sniego trapumas. Kaip ir Antaną Miškinį… Nes šiandien taip elegantiškai sninga.
Beje, rašant gyventi lengviau. Žmogus gali atsiriboti nuo intrigų, įžeidimų.
Visuomet pavasarį būna sunku mokykloje. Ieškodamas atokvėpio, imi rašyti, tačiau visada stengiuosi, kad kūryboje nebūtų temos, susijusios su mokiniais.

Vadinasi, Jūsų kūryboje nėra mokyklinės temos?

Taip, seniai to siekiu. Žinoma, jei rašai metodinį leidinį, to neišvengsi. O laisvoje kūryboje nesinori būti mokytoju ir kad veikėjais būtų mokiniai.

Kuriate ne tik Jūs, bet ir į tą kūrybos procesą įtraukiate pačius mokinius?

Aš manau, kad taip. Mokinius mokau būti kūrėjais. Juk jie mato ir jaučia, kad jų mokytojas kuria.

Kokios mintys Jus palankė tuomet, kai sužinojote, kad netekome išeivijos lietuvių poeto kraštiečio Alfonso Nykos-Niliūno?

Nežinau, kas buvo tą vakarą, bet man rūpėjo išsiimti Nykos-Niliūno dienoraščius, eilinį kartą juos perskaityti. Dienoraščiuose pažymėti puslapiai, pabrauktos mintys…
Tik vėliau sužinojau, kad šio žmogaus jau nebėra.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas