Su medžio drožėju Valdu Yla susitikome nedideliame jo bute, Utenoje. Erdvė labai maža, tačiau patogiai įsitaisęs uteniškis mielai demonstruoja darbą, kuris jam teikia patį didžiausią malonumą. Vienas po kito gimta unikalūs dirbiniai, kuriais menininkas papuošia sienas, lentynas, o kitus tiesiog padovanoja kitiems suteikdamas begalinį džiaugsmą. Neseniai didelį medinį batą išdrožęs ir jį subtiliai išdrožinėjęs V. Yla šia dovana žada nustebinti Antalieptėje gyvenantį savo sūnų: šią ypatingą jo rankomis sukurtą dovaną įteiks Kalėdų proga.
Jūs su drožyba susipažinote dar tarnaudamas tarybinėje armijoje? Prisiminkite, kokia buvo toji pažintis?
Kalbėdamas apie meną, noriu pasakyti, kad piešti patiko mokyklos laikais. Piešdavau namuose ir vaizdelius, ir nedidelius portretus. Armijoje tarnavau kartu su lietuviais broliais dvyniais, kurie laisvalaikiu iš faneros pasidarydavo įvairių dirbinių. Iš pradžių kontūrus nupiešdavo, o paskui išraižydavo figūras. Matydamas, kaip šie broliai meistriškai dirba, pabandžiau ir aš. Prisimenu, kaip ant lentutės išdrožinėjau gražų vaizdelį – jį nusiunčiau namo artimiesiems. Grįžęs iš armijos namuose kūryba užsiėmiau jau rimčiau. Dirbau ne kasdien, bet tam skirdavau nemažą dalį laisvalaikio. Kai gyvenau Antalieptėje, mano uošvienė dirbo knygynėlyje, tad man pasiūlė padaryti medinę lentelę su užrašu. Aš išpildžiau jos prašymą: išėjo lentelė dar ir su pagražinimu. Visiems patiko. Tuometės apylinkės pirmininkė kreipėsi į mane, kad padaryčiau daugiau tokių informacinių lentelių. Darbas sekėsi puikiai, sulaukiau įvertinimo, tad sustoti nesinorėjo, o ir pasiūlymų sulaukiau tikrai ne vieno.
Savo draugo paskatintas kurį laiką dirbau medžio dirbinių įmonėje „Minija”. Iš pradžių teko gražinti tušinukus, vėliau dėžutes, skirtas susidėti įvairiems aksesuarams.
Kaip atsiranda kūrybinės mintys?
Gimsta savaime, netikėtai. Štai draugas pasistatė namus. Pagalvojau, kad reikia kažką padovanoti. Nusprendžiau, kad tam labiausiai tiks angelas. Manau, kad dovana bus išskirtinė, tokios parduotuvėje nenupirksi. Kartais mintys iškyla bekalbant, besidalijant mintimis. Viešint pas sūnų, jis man prasitarė, kad nusipirko didelę ylą, tačiau nežinantis, kur tą ylą dėti. Aš pagalvojau, kad tam puikiai tiks medinis batas. Pagaminau batą ir jį padovanosiu. Šį medžio dirbinį puošia ir sūnaus vardo bei pavardės inicialai: „E” – Erikas, „Y” – Yla. Žiūrėsiu, ar jis tą pastebės.
Kada gimsta įkvėpimas dirbti?
Nesu menininkas, tad kažkokio kūrybinio įkvėpimo nejaučiu. Jeigu neturiu jokio kito užsiėmimo, tiesiog galiu paimti dirbinį ir dirbti. Kad nepamirščiau idėjų, kelis darbus esu pasižymėjęs popieriaus lape. O kartais imtis darbo tiesiog veja mintis, jog reikia kažką padaryti, tuomet ir sėduosi prie drožybos. Labai mėgstu gaminti dirbinius su gyvūnais, gamtos detalėmis. Kai kurie sumanymai dar tik laukia savo eilės. Turiu mintį pagaminti kūrinį, susijusį su Sartais. Yra darbų, kurių niekada nepardaviau ir neparduosiu. Jie bus su manimi tol, kol aš būsiu.
Ar savo kraštui duoklę atidavėte ar dar žadate atiduoti?
Esu kilęs iš Antalieptės. Šio krašto herbe vienas iš simbolių – lieptas. Tad žadu prie sūnaus namų esančio tvenkinio pagaminti nemažą lieptą. Turiu daug planų ir idėjų, viliuosi, kad man pavyks visa tai įgyvendinti. Žadu išdrožti stogastulpį netoli Antalieptės esančiame Purvynės kaime. Turiu nusibraižęs ir schemą, tačiau tam reikia labai daug laiko. Manau, kad šis dirbinys bus vienas iš didžiausių.
Ką iš savo daugybės darbų galite išskirti, kuris Jums mieliausias ir svarbiausias?
Labai sudėtinga įvardyti, kuris darbas išskirtinis. Tik galiu pasakyti, kad sunkiausia dirbti buvo gaminant paveikslą su dinozaurais. Taip pat iš didelės medžio kaladės pagaminau žirgą. Su juo darbo taip pat buvo nemažai. Man kiekvienas labai svarbus, esu prisirišęs prie jų.
2015 metais mirė mano geriausias draugas, su kuriuo kartu augom ir balas taškėme tame pačiame kaime. Jis buvo labai talentingas: rašė eiles, gražiai piešė. Po draugo mirties nusprendžiau įamžinti jo atminimą ir išdrožti stogastulpį kapinėse. Pustrečio metro stogastulpis papuošė jo kapą.
Jūs esate užkietėjęs žvejys, tad savo pomėgį perkeliate ir į kūrybą?
Taip. Labai mėgstu žvejoti. Esu sukūręs žvejį, kuris tapo labai panašus į Leniną. Iš pradžių norėjau pakeisti, tačiau nusprendžiau, kad tegu sau ir Leninas meškerioja. Savo užsiėmimą galėčiau pavadinti tikru malonumu. Būna, kad gerokai padirbėjus sušyli, tačiau tai nėra sunkus žemės arimas. Mano pavardė susijusi su įrankio pavadinimu. Esu įsitikinęs, kad niekas neatsiranda iš niekur. Galbūt mano giminėje buvo batsiuvys. Dar ir šiandien prisimenu, kad mano gimtųjų namų palėpėje buvo primėtyta įvairaus dydžio kurpalių. Vadinasi, kažkas siuvo batus, nors aš to neprisimenu. Taip ir nesužinojau, iš kur tie kurpaliai buvo atsiradę.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
{youtube}2ZDWGW6ld0Y&list{/youtube}