Iš didmiesčio su šeima į Anykščius atsikraustęs medžio grafikas Irmantas Rimkus džiaugiasi atradęs ne tik dvasinę ramybę, bet ir sau malonų užsiėmimą. Šį jauną ir daug ambicijų ateičiai turintį anykštėną galima vadinti naujakuriu. Visai neseniai šiame mieste apsigyvenęs I. Rimkus per labai trumpą laiką atrado save: jau kurį laiką dirba medžio grafiku, kuria dailius darbus ir šeimai stato namus.
Apie kūrėjo kelią, jo širdžiai mielą užsiėmimą ir polinkį menui kalbamės su anykštėnu Irmantu Rimkumi.
Ko pageidauja Jūsų užsakovai?
Labai įvairių darbų: pradedant nuo raidžių ir baigiant dovanomis. Tačiau dažniausiai teiraujasi neįprastų dovanų. Noriai užsako raktines, medalių kabyklas, suvenyrus, laikrodžius, žaidimus ir pan. Mano darbas nėra nuobodus todėl, kad kūryboje nėra įprastinių štampų. Kūryba, susijusi su medžiu, nėra vienintelė mano darbo sritis, taip pat dirbu su projektais, šiuo metu užsiimu namo statyba.
Ar esate anykštėnas?
Esu gimęs Anykščiuose, augęs Kupiškyje, o gyvenęs Kaune. Todėl nežinau, kuriam kraštui save priskirti. Praėjusį rudenį mano keliai atvedė į Anykščius. Tai labai gražus ir kompaktiškas miestas, kur viskas vienoje vietoje: ir parduotuvės, ir ugdymo įstaigos, ir namai. Gyvendamas didmiestyje pradedi pastebėti automobilių spūstyse sugaištą laiką, tad dažnai užduodavau sau klausimą: „O ką gi aš pasiekiau ir turiu susikūręs?”. Žmona nebegrįžo į savo darbą. Esu laimingas Anykščiuose, nes čia per pusmetį tiek daug visko įvyko, o aš jaučiuosi pilnai įsisukęs į veiksmą. Susitikau su labai įdomiais žmonėmis. Kol kas manęs neaplankė nusivylimo kartėlis. Džiaugiuosi tuo, ką šiandien turiu.
Iš kur paveldėjote medžio meistro (grafiko) gebėjimus?
Galbūt esu paveldėjęs iš savo tėčio, kuris buvo dailidė, jis turėjo ir statybininko gyslelę. O štai mano dėdė Stasys Cemnickas seniai atrado medžio meistrystę ir su ja draugauja lig šiolei. Jis kaime turėjo medžio stakles ir su jomis dirbdavo. Aš, dar būdamas pyplys, ateidavau ir stebėdavau jo darbą. Visa tai galbūt turėjo įtakos mano ateities pasirinkimui. Esu informatikas, todėl mano specialybė nėra susijusi su medžio grafika.
Ar prisimenate savo pirmąjį darbą?
Man jis labai patiko. Tai buvo maža ąžuolinė kėdutė mano krikšto dukrai krikštynų proga. Ji iki šiol ją išlaikiusi kaip atminimo dovaną.
Šiandien Jūs kuriate išskirtines atminimo dovanas – laikrodžius Anykščių miesto šventei. Kuo jie ypatingi?
Gal tuo, kad laikrodžius papuošiau A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis” žodžiais. Šis tekstas nėra skirtas skaityti, o tai tik – interjero detalė. Mano sukurtuose laikrodžiuose nėra valandų. Tai teikia originalumo.
Kurie medžio darbai labiausiai patinka?
Man labai patinka ieškoti išskirtinių ir senų medžio rąstelių, iš kurių galima pagaminti unikalių laikrodžių. Įdomiausia ne pats darbo procesas, o galėjimas kažką pritaikyti buityje. Senienų ieškau internetinėse parduotuvėse. Nusiperku pigiau, o po to imuosi atnaujinimo darbų.
Mano netikėčiausias darbas – koplytėlė Žemaitijoje. Šiame regione yra tradicija prie senos sodybos turėti koplytėlę. Susiradau ornamentus, kuriais papuošiau savo dirbinį. Taip pat jį dar padabinau lemputėmis su saulės elementais, kad naktį šviestų. Kūrinys išėjo išties paslaptingas, o Jėzus tamsiuoju paros metu apšviestas visas švytėjo.
Ar yra norinčiųjų pasimokyti šio amato?
Dirbau su neįgaliaisiais, kurie su pasimėgavimu darė švilpynes ir kitus smulkius darbelius. Iš pradžių jie nedrąsiai ėmėsi veiklos, o paskui nuoširdžiai džiaugėsi rezultatu. Ateina ir jaunimas, kuris smalsauja ir domisi. Jie primena mane vaikystėje, kuomet domėdavausi dėdės veikla.
Vytauto Ridiko nuotr. ir I. Rimkaus asmeninio albumo nuotr., V. Ridiko video
{youtube}CY5t7Jzk0yA&feature{/youtube}