2018 balandžio 27, Penktadienis 10:36

Odininkė akylai saugo praeities relikvijas

Odininkė akylai saugo praeities relikvijas
  • Lina NARČIENĖ
  • 8 foto, video
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Uteniškė menininkė Gražvydė Janina Daujotienė savo talentą ir meilę odos dirbiniams paveldėjo iš savo senelio, Utenoje gyvenusio odininko, „rimoriaus“, siūdavusio pakinktus arkliams. Savo aistrą iš odos kurti įvairiausius gaminius pajuto dar jaunystėje, kuomet pasirinkimo kelias ją atvedė į dailės technikumą, kur įgijo odininkės specialybę. Tačiau kurį laiką šį užsiėmimą kiek apleido, o paskui šis amatas darbščios ir jautrios meninės sielos moters rankose vėl atgimė. Utenos mieste atskirą erdvę paskyrusi odininkė šiandien džiaugiasi, kad čia pasislepia nuo kasdienių rūpesčių ir visa esybe pasineria į malonų užsiėmimą.

Jūsų senelis buvo odininkas ir batsiuvys. Ar galima teigti, kad jūsų pomėgis užkoduotas genuose?

Tikriausiai taip. Nežinau, kodėl man odos dirbiniai nuo seno labai patiko. Būtent todėl 1976 metais stojau į tuometį dailės technikumą, pasirinkau studijas, susijusias su odininko specialybe. Jeigu rankos dar tvirtai laikys, ateityje norėčiau dirbti su oda. Nors tenka pripažinti, kad tarybiniais laikais menas nebuvo reikalingas, vienu metu buvo blokados, trūko medžiagų. Tuomet teko trumpam pamiršti šį sumanymą. Prisimenu, stojant buvo dideli konkursai, tad pirmą kartą man nepasisekė. Bandžiau antrą kartą. Ir sėkmingai įstojau.

Tokia buvo mano pradžia. Nors savo senelio Juozo Kavaliausko net nemačiau, tačiau žinojau, kad jis buvo odininkas, „rimorius“.

Jūsų kūrybinėse dirbtuvėlėse vietą atrado ir senelio palikimas – „rimoriaus“ įrankiai. Ar juos naudojate odos dirbiniams, ar jie šiandien tik praeities relikvija?

Pasakojimų apie savo senelį nebuvau daug girdėjusi. Jis gyveno Utenoje, gamino pakinktus arkliams, taisė batus, o įrankių dar ir dabar randu ūkinio pastato antrajame aukšte. Šioje vietoje maždaug prieš porą metų radau ir suspaudėją (klepčių) odai. Tai labai vertingas radinys. Jis mane labai nustebino. Šį suspaudėją esu mačiusi ir anksčiau, dar jaunesnė būdama, tačiau tais laikais šis daiktas manęs paprasčiausiai nedomino. Kai pradėjau siūti, susidūriau su problema – neturėjau kuo suspausti odą. Vėl užsiropščiau į ūkinio pastato antrąjį aukštą ir atsinešiau apdulkėjusį, bet labai reikalingą įrankį. Žinoma, turiu ir šiuolaikinį suspaudėją, tačiau senelio rankomis pagamintas man mielesnis. Apie senelį aš mažai žinau, išliko tik tėvelių papasakoti keli epizodai apie jį, pakinktų meistrą.

Esu radusi ir kitų vertingų daiktų: senelio kurpalius, odos gremžtuką, ylą, kai kuriuos įrankius ir šiandien naudoju. O štai labai senas diržas, kuris dabar kabo ant sienos, buvo naudojamas skustuvui pustyti. Šiandien tikriausiai būtų sunku atsakyti, kieno šis diržas: ar tėčio, ar senelio. Žinau tik tiek, kad pas tėtį, kirpėją, ateidavo vokiečiai, kurie visuomet už kirpimą palikdavo dovanų, tarkim, į stalčių įdėdavo šokoladą. Gali būti, kad jam ir šį diržą dovanojo.

Dvi aptiktos rankinės taip pat neprasprūdo pro mano akis. Vieną iš jų rengiuosi restauruoti.

Ko dabartinis odininkas galėtų pasimokyti iš senųjų amatų meistrų?

Tikriausiai labai daug. Visų pirma, kruopštumo ir darbštumo. Juk anais laikais nebuvo jokios įrangos, įrankius darydavo patys meistrai. Tačiau viskas padaroma labai kokybiškai. Štai į rankas paėmus rankinę į akis krinta ypač lygios siūlės. Ir dabar siūdami rankines naudojame senųjų, prieš kokį šimtmetį siūtų, rankinių pavyzdžius. Nieko nauja neišrandame, gal tik skiriasi matmenys ir papuošimo formos.

Iš kur semiatės ne tik kantrybės, bet ir fizinės ištvermės?

Kalbant apie fizinę ištvermę, turiu pasakyti, kad jos tikrai reikia. Juk reikia naudoti ir peilį, plaktuką, kitus įrankius – tam reikia jėgos. Šiuo metu mano rankos pavargusios. Juk anksčiau galbūt nelabai įsivaizduodavo moterį, dirbančią su oda. Šiuo amatu dažniausiai užsiimdavo vyrai. O man šis užsiėmimas labai patinka. Kai pradedu dirbti, prarandu laiko nuovoką.

Kurį savo darbą išskirtumėte?

Turiu išskirtinį darbą – tai namuose ant sienos kabantis paveikslas, kuriame – didelė pėda, kurioje yra dvi mažesnės abiejų mano vaikų pėdos, o jose – mažytės anūkėlių pėdutės.

Ar pati dabinatės odos dirbiniais?

Taip. Tačiau anksčiau būdavo ir taip, kad kol pagamindavau dirbinį, jis man paprasčiausiai atsibosdavo. Jį kažkam padovanodavau. Tačiau laikui bėgant keitėsi vertybės, odos kokybė ir supratimas. Nešioju odos dirbinius: ir rankines, ir papuošalus.

Jūsų naujausi darbai – kuprinės, rankinės – išsiskiria iš tų, kurias esame įpratę matyti parduotuvių vitrinose. Kuo jos ypatingos?

Jeigu kalbėsime apie parduotuvėse esančias kuprines, rankines, tikriausiai pamatytumėme jų išskirtinumą. Nors mano dirbiniai vienetiniai, galiu pasakyti, kad neišradau jokio dviračio. Galbūt tik skiriasi matmenys ir forma. Pirminis gaminys negali būti tobulas net ir paties profesionaliausio meistro.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:15
Vakar apsilankė:3590
Šią savaitę apsilankė:11378
Šį mėnesį apsilankė:62437
Viso (nuo 2015-02-16):8869412
Šiuo metu naršo:
23
2018-08-16
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!