Audėjai paklūsta ir vilnos, ir šilko siūlai

Anksčiau moterys kilimėlius, rankšluosčius, lovatieses ausdavo dėl to, kad jų nebūdavo kur įsigyti. Šiandien tokie audiniai turi išskirtinę paliekamąją vertę. Grybėnuose (Ignalinos r.) gyvenančios audėjos Albinos Būgienės darbai unikalūs: garsi šio krašto audėja su savo darbais ne kartą dalyvavo įvairiose parodose, o į stalčius tvarkingai sudėtos lovatiesės bus padovanotos jaunajai kartai.

Kada pirmą kartą sėdote prie staklių?

Buvau sulaukusi šiek tiek daugiau nei 20 metų. Tai kaimynės nuopelnas. Mano bobutė irgi buvo audėja, bet audė tik takelius. Iš pradžių audimo stakles skolinausi, o paskui įsigijau ir pati. Iš aplinkinių moterų po vieną kitą raštelį išmokusi, siūlų gavusi, o paskui ir pati susiverpusi, ėmiausi šio amato.

Vadinasi, šis amatas jums tapo neatsiejama kasdienybės dalimi?

Iš dalies galima sakyti taip. Labai traukė siūlai, tad darbas su siūlu teikė nenusakomą malonumą. Vaikystės metu neturėjome laiko, nes mama dirbo fermoje, o mes buvome dar nedidelės, tekdavo jai talkinti. O štai mano bobutė mėgo ne tik austi kilimėlius, bet ir nerdavo vąšeliu. Kai bobutei pusbrolis iš Kauno atveždavo siūlų, mes, vaikai, su jais žaisdavome ir bobutei padėdavome juos suvynioti. Iš pradžių daugiau trukdydavome, o paskui, kai suaugome, tapome savotiškomis padėjėjomis.

Kai į rankas paimu siūlus arba sėduosi į stakles, viską pamirštu.

Anksčiau gyvendama dviaukščiame name negalėdavau dirbti iki vėlumos, mat staklių pokšėjimas trukdydavo kaimynams. Pamenu, rūsyje pasistačiau stakles ir, sugulus šeimynai, ausdavau.

Kaip metams bėgant keitėsi audiniai, raštai, spalvų derinimas?

Pirmiausia išmokau išsirinkti raštus, kuriuos perkeldavau ant popieriaus lapo. Išpiešusi raštą, pradėdavau austi. Siūlų nebuvo daug, dažniausiai pažymėti tik vienu numeriu. Vienai „marškai“ išausti reikia kokių 7 kilometrų siūlų.

Audimo raštai skiriasi priklausomai nuo regiono. Mūsų krašte populiariausias keturnytis audinys. Tačiau lengviausia išausti dešimtnytį audinį.

Mūsų krašto audėjos labiausiai pamėgusios samaninės spalvos siūlus, tad ši spalva dažniausiai dominuoja įvairiuose audiniuose. Žinoma, iš pradžių dažniau buvo naudojami vilnos siūlai, paskui atsirado ir šilkas.

Atvirai pasakius, siūlų spalvų nederinau: kokių turėdavau, tokius ir naudodavau.

Jūs kalbate praeitimi: galima spręsti, kad jūs jau nebeaudžiate?

Šiuo metu neaudžiu. Sveikata prasta, stuburą skauda. Yra ir kita priežastis: siūlus, kuriuos turėjau, sunaudojau, o naujų įsigyti tapo problema.

Ar perdavėte savo žinias jaunajai kartai?

Niekas jų nenori perimti. Yra kam perduoti, bet jaunajai kartai nėra noro. Viena marti paragino neišmesti staklių, kurios, matyt, išliks kaip šeimos reliktas. Kartą savo dukrai siūliau pasimokyti, tačiau ji kategoriškai atsisakė.

Ar Grybėnai – audėjų kraštas?

Dabar ne. Bet anksčiau tai buvo tikras audėjų kraštas. Moterys mėgo sėdėti prie staklių, tačiau laikui bėgant likau viena. Mirus vyrui tapau vieniša, tad vienatvę teko išsklaidyti audžiant ar verpiant siūlus.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}_NbLtsrixEI&feature{/youtube}

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas