Tapytojas A. Šapoka: „Fantazijos užtektų dar mažiausiai 200 metų“

Uteniškis tapytojas Alvydas Šapoka prisipažino, kad vasarą anksti ryte nubudęs savo jaukių namų terasoje pirmiausia gėrisi nuostabiu saulėtekiu, klauso gamtos garsų: visa tai jį įkvepia kūrybai. Vakare darbą baigia taip pat stebėdamas saulėlydį. Tokia darbo diena menininkui patinka: jis laisvas, nepriklausomas ir daro tik tai, kas jam teikia malonumo. Šmaikštus, tačiau, anot jo žmonos Jelenos, šiek tiek uždaro būdo tapytojas turi savo erdvę, kur gimsta patys gražiausi aliejiniais dažais nutapyti darbai. Pats naujausias paveikslas „Galvosūkis“, gimęs panaudojus išskirtinę tapymo techniką, dalyvauja konkurse: Liuksemburgo galerija paskelbė specialų konkursą stambiam prizui laimėti. Jame taip pat dalyvauja keli šimtai kūrėjų iš viso pasaulio. Tačiau karantinas šiek tiek planus pakoregavo ir žinios apie laimėjimus pasieks tik šių metų pabaigoje.

Kaip galėtumėte save prisistatyti portalo udiena.lt skaitytojams?

Esu senas uteniškis, todėl mane visi pažįsta. Kai buvau mokinys, mokytojas V. Petronis mane su draugu Leonu už rankų nuvedė į Dailės mokyklą, kuri kadaise buvo įsikūrusi tuometėse III vidurinės mokyklos patalpose. Mums abiem su draugu per braižybos pamokas nereikėjo daryti jokių braižybos darbų, sąsiuvinį langeliais turėjome dviese vieną (juokėsi). Ir mums užteko. Pamenu, Eglūną Židonį jau ten irgi radome: sėdėjo pasimetęs. Paskui prisijungė ir Seibutis, Bernotas bei kiti. Atskirų patalpų nebuvo, tad glaudėmės visi po vienu mokyklos stogu.

Mokytoją V. Petronį galiu minėti tik geru žodžiu. Iš jo išmokau tapyti akvarele, kuri man iki šių dienų yra kaip liga. Ja tapydamas ilsiuosi. Juk daugeliui galbūt atrodo, kad šis tapymo būdas daugiau tinkamas tik vaikams. Toli gražu ne! Kokių efektų galima išgauti! Tačiau pagrindinis mano darbas, iš kurio aš gyvenu, yra tapymas aliejiniais dažais. Nei jokių paskolų neėmiau, nei esu kam nors skolingas – viską savomis rankomis užsidirbau. Prisimenu atvejį: atvažiavo pas mus jauna studentų pora, pasistačiusi namą ir norėdama nusipirkti mano paveikslų. Tąkart įsigijo jų už 5 tūkstančius litų. Po kelių metų juos susitikau Nidoje: pasiguodė, kad nori namą atimti. Reziumė: nereikia skolintis. Man dar senelis yra sakęs, kad su bankais nereikia draugauti: atims, nuvilks nuogai.

Kuo Jūsų kūryba yra išskirtinė?

Yra du būdai: paišai duonai užsidirbti, ir paišai sau. O aš piešiu tai, kas man patinka. Nusispjaut, kas kitiem patinka (šypsojosi). Tačiau… visuomet kažkas atsiranda, kam patinka irgi tai, kas man patinka (juokėsi). Kartais žmones perspėju, kad kokio nors labai rimto paveikslo nepirktų. Kodėl? Ogi todėl, kad vieną nusipirks – paskui nebegalės sustoti. Juk yra žmonių, kurie turi po 30 mano tapytų darbų. Ir jiems dar maža, vėl perka… Turėjau tokius draugus, kurie septynerius metus mano kūrinius stebėjo iš šono, nenupirko nė vieno paveikslo. Kartą atvažiavo ir iškart nusipirko du. Dabar turi apie 38 paveikslus. Vilniuje jie gyveno bute, kuris buvo labaifainas, su antru aukštu. Pasistatė namą, nes Šapokos paveikslai netilpo (kvatojosi). Dabar jau atkalbinėju ir juokiuosi, kad daugiau jiems nebeparduosiu. Dabar užsimanė paveikslo vonioje, nes joje nėra lango. Paprašė nupiešti langą. Nupiešiau – pro langą matosi pieva, karvė. Netinka! Karvės nereikia ir viskas! Nutryniau tą karvę: ją pakeičiau žydinčių lubinų pieva. Dabar paveikslą pavadinau „Karvės išvedimas iš pievos“ (juokiasi).

Apie savo kūrybą galiu pasakyti trumpai: jeigu man nėra laisvės, jokių užsakymų aš nepriimu. Mėgstu rintis pats.

Ką labiausiai mėgstate tapyti?

Man vienodai. Tačiau portretų nemėgstu. Kodėl? Turėjau nemalonios patirties su tokiais paveikslais. Kai mano žmona prieš daugel metų laukėsi vaikelio, nutapiau aš ją. Šis paveikslas dingo it į vandenį. Išverčiau namus, rūsį – niekur neradau iki šiolei. Klasioko žmona atsivežė sūnų – toks ryžas vaikelis! Sumaniau nutapyti, nes buvo išskirtinis vaikas. Beliko pabaigti piešti jo akis. Suliepsnojo antras namo aukštas ir sudegė tas paveikslas. Šie ženklai, matyt, mane perspėja nebelįsti prie portretų. Niekas neprikalbina – pasakau tokią kainą, kad niekas ir nebeprašo daugiau (šypsojosi).

Man tapant fantazijos užtektų dar mažiausiai 200 metų. Dabar vasara, pageidavimų daugybė, vos spėju suktis. Ir visiems reikia vienu metu, palaukti niekas nenori. Karantino pradžioje dar svarstėme, ką daryti toliau. Manėme, kad darbai sustos. Iš pradžių ir remontą virtuvėje pasidarėme. Tačiau pastebėjome pagyvėjimą, pradėjo veikti mugės, nebaigtą remontą taip ir palikome likimo valiai. Įnikau į kūrybos darbus. Kada remontuosime antrąjį namo aukštą – visiška nežinia. Dabar ten, kone 100 kvadratinių metrų plote, gyvena viena katė.

Štai taip ir gyvenu: toks mano gyvenimo būdas. Kartais kvailokai skamba, kai žmogus prisipažįsta, kad truputį piešia. Pieši arba nepieši. Čia lygiai tas pats kaip būti truputį nėščiai moteriai (kvatojosi).

Ar su savo darbais vykstate į muges?

Dažniausiai mano žmona veža paveikslus. Bet štai į Kaziuko mugę ir aš važiuoju. Reikia pasižmonėti, nors skartą per pusmetį išeiti iš namų į visuomenę. Šiemet pusbrolis pakvietė paviešėti Palangoje: pasistatė namus, tad rūpėjo pasižiūrėti. Su tapybos darbais nuvažiuojame ir į Jūros šventę. Buvau ir Anykščiuose – Angelų muziejui padovanojau paveikslą. Pažadėjau pernai, reikėjo pažadą vykdyti.

Vytauto Ridiko video, asmeninio A. Šapokos albumo ir Vytauto Ridiko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios