Šeimos ūkiai yra labai svarbi Lietuvos žemės ūkio sektoriaus sudėtinė dalis. Jie dirba, užsidirba pragyvenimui, išlaiko savo šeimas. Ten, kur nemažai nedidelių ūkių, atrodo, ir kaimas daug gyvesnis. Toks yra ir Kazitiškio kaimas Ignalinos rajone, kur įsikūrę Vanda ir Drąsutis Jelinskai. Jie augina du sūnus – 16 metų Lauryną ir 13 metų Karolį. Tačiau ši šeima nėra visiškai tradicinė kaimo žmonių šeima. Jie dirba papildomus darbus – Vanda Jelinskienė, pagal profesiją buhalterė, dirba laiškininke, o Drąsutis Jelinskas – Kazitiškio seniūnijos seniūnas.

Daug pliusų mišriam ūkiui
Ūkininkauti D. Jelinskas pradėjo dar pas tėvus, kai šie 1991 m. atgavo 15 ha žemės. Tai buvo pirmoji patirtis, o jau nuo 1999 m. kartu su šeima įregistravo savo ūkį ir pradėjo savarankiškai ūkininkauti 10 ha. Ūkis buvo mišrus, toks išliko ir iki šiol – auginamos kiaulės, karvės ir pašarai gyvuliams. Dabar ūkis jau siekia 45 ha, 20 ha – nuosavos žemės, kita – nuomojama. Laikomos 6 karvės, 9 jaučiai, 6 kiaules teko paskersti dėl afrikinio kiaulių maro. „Suprantu, kad specializuotas ūkis būtų daug našesnis, tačiau ištikus kokiai nelaimei, kaip užpuolus kiaulių marui, mišrus ūkis yra tikras išsigelbėjimas. Sunyksta viena šaka, bet lieka kita. Kai paskerdėme kiaules, ilgiau laikome jaučius, nes jiems liko daugiau vietos”, – pasakoja ūkio šeimininkas. Jis pastebi, kad visoje Kazitiškio seniūnijoje vyrauja smulkūs, mišrūs ūkiai, todėl žmonės, nukentėję nuo afrikinio kiaulių maro, neliko be nieko.
D. Jelinskas prisimena, kad jis, būdamas Žemės ūkio akademijos studentas, 1992 m. atliko pusmečio praktiką Vakarų Vokietijoje pas ūkininką, kuris laikė mišrų ūkį. Tai jam paliko neišdildomą įspūdį, todėl iki šiol daugelį dalykų pritaiko iš tuo laikotarpiu įgytos patirties.
Dabar jie augina kviečius, miežius, avižas, žirnius, viską sunaudoja savo ūkyje. Taip pat augina ir apie 1 ha bulvių. Anksčiau didžiąją jų dalį sušerdavo kiaulėms, o dabar, kai šių nebėra, dar neapsisprendė, ką daryti. Kiaulių nebėra, taigi ir bulvių tiek nebereikia.
Per metus Jelinskai parduoda 2-3 jaučius, šiek tiek bulvių. Pieną ūkininkai parduoda AB „Rokiškio sūriui”. Pieno supirkimo kaina smulkiesiems ir taip buvo nedidelė, siekė 60 centų, o pastaruoju metu sumažėjo iki 45. „Jei žmonės paprašo, žmona sūrių pagamina, bet tą daro ne nuolat, neturime jokios perdirbimo linijos, – pasakoja D. Jelinskas. Daržovių užsiauginame patys, turime mėsos ir pieno, todėl mūsų ūkis yra natūrinis”. Ūkininkas pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos parama pagal priemonę „Pusiau natūrinis ūkininkavimas”, gavo 25 tūkst. Lt paramą 5 metams, pirko ūkiui būtiniausią techniką – traktorių, kombainą, šienapjovę, bulvių kombainą. Technika nenauja, bet dirba patikimai. Trūksta tik siloso ruošimo technikos, tad šią paslaugą perka iš kitų. Su technika mielai dirba ir prie visų darbų talkina šešiolikmetis Laurynas. „Jam viskas ūkyje įdomu. Jei ne jis, tai ir ūkis mažesnis būtų, labai daug padeda, o jaunėlis nesidomi žemės ūkiu, – pasakoja tėtis. – Gal ir norėtume, kad Laurynas liktų ūkyje, bet bus taip, kaip jis pats nuspręs”.

Kazitiškio seniūnija – Lietuvos modelis
D. Jelinskas, būdamas seniūnu, žino visas savo seniūnijos, kur gyvena per tūkstantį žmonių, problemas. „Mūsų seniūnija – lyg sumažintas Lietuvos modelis. Čia rasime visko – ir gerų žemių, ir prastų, ir labai gražių kraštovaizdžių, tinkamų kurortams kurti, ir vandenų, ir miškų. Turėjome „Idavang” Rupinskų kompleksą, kuriame buvo įdarbinta daug žmonių, tačiau dėl afrikinio kiaulių maro žmonės atleisti. Dar liko durpių kasimo įmonė, kur dirba apie 100 žmonių. Vasarą ir rudenį daug žmonių grybauja, uogauja ir taip užsidirba”, – apibūdina seniūnas. Jis pasakoja, kad beveik pusė Kazitiškio seniūnijoje gyvenančių žmonių – pensinio amžiaus, tačiau dar netrūksta ir jaunų, darbingo amžiaus žmonių, kurie ūkininkauja, tvarko aplinką, vis mažiau apleistų plotų matyti. Nemažai žmonių užsiima kaimo turizmu, taip pat daug miestiečių dėl gražių apylinkių čia įsigyja sodybas. Tai irgi labai praturtina kaimo gyvenimą, daugiau žmonių gyvena, jie perka iš ūkininkų maisto produktų.
Pasiteiravus, kokią ateitį savo seniūnijai prognozuoja Kazitiškio seniūnas, D. Jelinskas viliasi, kad ir kaimas, ir seniūnija išliks. „Yra pavyzdžių jau šiandien, kad pas tėvus grįžta gyventi ir dirbti vaikai iš Ignalinos, iš Vilniaus. Mus gelbsti graži aplinka, čia visuomet norės gyventi žmonės”, – įsitikinęs D. Jelinskas.

Žemės ūkio ministerijos inf.