Tauragnų seniūnijoje esančiame Daunorių kaime saulėtą vasaros dieną pasitinka tik smagus žiogų čirpimas – čia sunku išgirsti ne tik automobilio burzgimą, bet ir žmogaus balsą. Vienas po kito čia kadaise gyvenę žmonės atgulė ant kalnelio, prieš medinę Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, statytą dar 1934 metais. Dabar bažnyčia atrakinama tik retomis progomis, o daugelį abipus gatvės išsirikiavusių namų durų dabina spynos. Kadaise klegėjusio kaimo atminimą dabar saugo vos penki gyventojai, besidžiaugiantys kiekvienu užklydusiu svečiu, nesvarbu, ar vandens stiklinės prašančiomis studentėmis, nežinia, kokiais tikslais ir keliais prasukusiomis pro jų kaimą, ar „Utenos dienos” žurnalistėmis, kurias galima ir savo gyvenimo kelių vingiais pavedžioti.

Vaikystės receptai

Visą gyvenimą dirbęs eiguliu, visus aplinkinius miškus išvaikščiojęs ir kaip savo kiemą pažįstantis 91-erių Bronislavas Barkus vos pasisveikinęs suskubo pasidžiaugti, kad per visus Daunorius nusidriekusi gatvė taip pat pavadinta Eigulių gatve. Tačiau senolis negalėjo atsakyti, ar tai jo garbei, mat eigulių apylinkėse gyvenę ne viena dešimtis. Daunoriuose B. Barkus gimė ir nugyveno beveik visą gyvenimą. Gryčelėje, kurios jau nebėra, jis augo penkių vaikų šeimoje, turėjo du brolius ir dvi seseris. Vaikų anuomet Daunoriuose buvo gyva galybė. Vyras prisiminė, kad vien viename dviejų galų trobos gale gyveno šeima su dvylika vaikų, kitame to paties namo gale – kita šeima, taip pat su dvylika išaugtakelnių. Tai – tik viename name gyvenusių dviejų brolių šeimynos, o namų kaime buvo ne vienas. Gausias šeimas maitindavo kas kaip išmanydavo. „Būdavo, su sietkelėmis prigaudo ežere ešeriokų ir paduoda vaikams. Ir nedarytus, nevalytus valgydavome, sueidavo viskas, – vaikystės receptais dalijosi pašnekovas. – Mūsų tėvelis antradieniais į Tauragnus veždavo žydams malkas – jie juk neturėjo miško. Tai priveždavo ir mums visko.”
Vos paūgėjęs tiek, kad peržengtų durų slenkstį, vaikis buvo pristatytas į tarnybą – tarnavo visokiems labiau pasiturintiems ūkininkams. Dvejus metus dirbo piemeniu Taurapilyje, kur už vasarą gaudavo po 60 litų. Jis prisiminė, kad gyvuliai jo bijojo lyg kokio policininko, mat, nors nedidelio ūgio, buvo smagus berniokas, mokėjęs botagu mojuoti. Ir tėvų namuose jam pareigų netrūko – dešimtmetis jau buvo pristatytas arti, laikė triušius, laukines bites. Tik mokslams laiko pritrūkdavę. Šeimatyje jis baigė tik keturias pradinės mokyklos klases, tačiau ir į tas pačias per tarnystę ir ganiavą vėluodavęs – gyvuliai pievose būdavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens šalnų, tik joms užklojus žemę piemenys sėsdavo į mokyklinius suolus. Pavėlavę prisijungti prie klasės draugų mokinukai nieko nesuprasdavo. „Pavėluoji būdavo, ateini durnas, mokytojai už ausų tūso… Bjaurūs mokytojai buvo, – karčias mokslų šaknis prisiminė B. Barkus. – Skaityti, rašyti išmokau. Dar reikėjo eiti prie Pirmosios Komunijos, tai taip pat mokslų pridėjo. Buvome labai užimti, o drausmė buvo prakeikta.” Siekti aukštesnių mokslų vyrui Medinėje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, statytoje dar 1934 metais, kartais dar aukojamos šv. Mišiosneteko – vargingiau gyvenusios šeimos neišgalėdavo vaikų išmokslinti. Todėl jis visą vaikystę tarnavo turtingesniems. Ūkininkai, pasak jo, buvo visi geri, nepasitaikė piktų ponų. „O kai tik suėjo aštuoniolika metų, eiguliu pastojau”, – dėstė jis.

Neramūs laikai

Vyrui teko pragyventi ir vokiečių, ir rusų invaziją, laviruoti tarp miškiniais vadintų partizanų – tiek savų, lietuvių, tiek svetimtaučių. Jo brolis buvo tikras Lietuvos partizanas, vėliau įsigijęs netikrus dokumentus ir legalizavęsis, bet į mišką išėję buvo visi trys broliai Barkai. Senolis pasakojo, kad pokariu aktyviai veikiant pasipriešinimo okupantams kovų dalyviams, vykdavo miškų valymai – rusai ir kolaboravę tautiečiai šukuodavo miškus bei sugaudydavo miškinius, išsityčiodavo, dažnai ir užmušdavo. „Tačiau mes gerai žinojome mišką, todėl sugebėjome išlaviruoti ir pasprukti nuo jų, – prisiminė jis. – Tuomet grįžome į namus Daunoriuose, sugulėme ant pečiaus ir likome nesurasti.” Po šių gaudynių broliai išsimėtė, prieš tai pasirūpinę, kad jų asmens dokumentuose būtų pakeisti kai kurie duomenys. Pasak vyro, niekas tuomet per daug nesigilino ir nesiaiškino, ar jie tikri. Senolis aiškiai prisimena ir karo metus, kai per Daunorių kraštą ir miškus rusai vijo vokiečius. Trys broliai turėjo slėptis, kad vienu metu visi nebūtų namuose, mat vokiečiai, jei būdavo likęs tik vienas vyras, jo neliesdavo, palikdavo ūkyje, tačiau jei rasdavo daugiau – paimdavo į savo kariuomenę ir veždavo į frontą. Dėl to, vyro nuomone, vokiečiai buvo kultūringi. Vokiečiams užėmus Lietuvą pilni miškai buvo rusų partizanų. „Suvargę, subuvę jie, bet sugebėdavo traukinius nuversti, – prisiminė jis. – Ateidavo pas gyventojus į kaimą maisto. Mama buvo aviną papjovusi, turėjo talkos. Atėjo tie partizanai, bet neėmė visko, atsipjovė ir išėjo savo keliais. Mūsų labai nenuskriaudė nei vieni, nei kiti, gal todėl, kad nebuvome turtingi.“
Vyras papasakojo ne visada po miškus vaikščiojęs – trejus metus buvęs Nemunėlio Radviliškio kunigo zakristijonu, tačiau karo metu traukiantis frontui bažnyčia buvo sudeginta, kunigas pabėgo, o jaunasis zakristijonas pėsčiomis parkulniavo į Daunorius.

Širdies reikalai

Pasibaigus karui partizanai dar ilgai, kone dešimtmetį, laikėsi miškuose, pas juos lankydavosi ir eigulys. Su jais ir už stalo susėsdavo, ir pas save namuose pernakvoti net po keturiasdešimt galvų priimdavo. Kai užeidavo rusai – pritardavo viskam, ką šie sakė. „Jei būčiau pasakęs „banditai”, tai būtų mane dešimčiai metų – „von”. Reikėjo mokėti prisitaikyti, išsisukti”, – dalijosi išmintimi B. Barkus.
Prisiminimais grįžęs į praeitį senolis paminėjo pirmąją savo meilę – mokytoją iš Minčios. Tačiau ta pati mergina buvo kritusi į akį partizanų vadui, kuris eiguliui liepė palikti mokytoją ir rasti kitą simpatiją. Šis paklausė ir netrukus Strazdų kaimo šokiuose susipažino su dabartine žmona, kurią vedė būdamas 27 metų. „Buvau nusistatęs vesti trisdešimties, bet kaip pirmąją, taip ir šitą labai buvau įsimylėjęs, todėl ir sulaužiau savo pažadą”, – atviravo B. Barkus. Gegužinėse, vakaronėse jis mėgo lankytis ir po vedybų, prisiminė kaip smagu buvo, kitaip nei dabar – niekas neprisigerdavo, nesusimušdavo. Jis buvo ir šokėjas, ir dainininkas, ir merginas namo palydėdavo, kartais net pasibučiuodavo – todėl dabar turi ką prisiminti. Tačiau mintis apie kitą moterį, apie skyrybas, nekildavo – pasak senolio, nebūdavo tokios mados kaip dabar. Vedybos buvo tokios kaip prisiekta – iki grabo lentos. Tiesa, jis neslėpė, kad visų nuodėmių net kunigui per išpažintį neatskleisdavęs, nes nepasitikėdavęs niekuo. Tačiau tikino ir negyvenęs blogai – nieko nėra apvogęs ar kitaip nuskriaudęs. Prisimena tik tai, kad liko skolingas butelį vienai moteriškei. Ši pasimirė, todėl ir negalėjo jai įteikti skolos.

Ilgisi vargonų

Dabar 91-erių sulaukęs vyras su 86-erių žmona gyvena tik buvusio smagaus ir klegančio kaimo prisiminimais. Net pasikalbėti be vienas kito nelabai turi su kuo – visi draugai ir kaimynai atgulė ant kalnelio esančiose Daunorių kapinėse. Vyras apsilanko ir bažnytėlėje, kuri didžiąją laiko dalį stovi užrakinta, tačiau retkarčiais atvažiuoja kunigas iš Tauragnų ir laiko mišias. Kadaise pats vargonavęs vyras kartais padeda moteriškėms pagiedoti bažnyčioje. „Vargonais groti man labai patiko, per žiemą pasimokęs iš patyrusio vargonininko dešimt metų grojau bažnyčioje. Tik kad eiguliu dirbau ir tas komunizmas buvo prieš bažnyčią nusistatęs, tai turėjau atsisakyti vargonavimo. Gailiuosi, kad mečiau. Mūsų vargonininkė dabar tokia moteriškė.”

Daunorių palikti nenori

Vyras, dar dirbdamas eiguliu, nujautė kaimo išnykimą. Sakydavo jam prieštaraujantiems draugams, kad palengva Daunoriai ištuštės, nes šeimose augo ne po dvylika ar penkis, o po du ar vieną atžalą. Ir tos pačios, išvažiavusios mokytis į miestą, nebegrįždavo. Dabar kaime liko tik penki gyventojai, du iš jų – jis su žmona. Vieną po kito buvusius kaimynus senolis išlydėjo amžinon kelionėn. Ir nors kartais pasidaro ilgu, du vaikus užauginęs vyras tvirtina, kad nei pas dukrą, nei pas sūnų apsigyventi nenorėtų. Daunoriuose jam dar netrūksta veiklos – kol dalgiu nušienauja kiemą ir aplinką, pasirūpina gaidžiu bei vištomis, apeina ūkelį, jau ir vakaras ateina. Žiemą pats malkų atsiveža, darbo turi visada, o nuobodulio nejaučia. Su saule gulantis ir keliantis energingas senolis tvirtino metų naštos nejaučiantis, nes tam neturi laiko, be to, energiją išsaugoti padeda geras miegas. Jis apgailestavo, kad vis rečiau tenka proga bendrauti su jaunais žmonėmis, nes toks bendravimas, pajuokavimai, jam mieliausi. Tik neseniai dvi jaunos merginos buvo užsukusios vandens atsigerti.
Dar vienas Daunorių gyventojas – 54-erių Jonas Stundžia, dienas leidžiantis tik šunų ir triušių draugijoje, kartais pažuvaujantis, taip pat gimė ir augo dabar ištuštėjusiame kaime. Jis akcentavo, kad pats kaimas liko nepakitęs, toks pats, kaip jo vaikystėje – čia niekas nieko nestatė, kelių netiesė, infrastruktūros neįrenginėjo. Tik žmonių neliko. Sovietmečiu čia dar virė gyvenimas, Daunorių tuštėjimo metas prasidėjo šaliai atkūrus nepriklausomybę. Dabar į senas sodybas dar atvažiuoja žmonės iš miestų paatostogauti. J. Stundžiai mokytis nepatiko, todėl vos baigęs aštuonias klases pradėjo dirbti dažytoju statybose, vėliau tapo kolūkio traktoristu. „Mokytis tingėjau, nespėdavau pamokų paruošti, todėl nuolat būdavau paliekamas po pamokų, – juokdamasis pasakojo vyras. – Nepatiko ir namie dirbti, tėvai duodavo visokių darbų, bet aš geriau kur nors dingdavau.” Tačiau ir J. Stundžia nepasiduoda sesers įkalbamas bent žiemą išvažiuoti į Uteną, mieliau lieka su savo šunimis ir sėdėdamas ant suolo ilgesingai žiūri į kelią, kuriuo vis rečiau beatrieda gyva dvasia, išblaškanti vienišą jo kasdienybę.

Linos Narčienės nuotr.