Rudens palydėtuvės – su ožka

Lapkričio 12-ą švenčiama Ožio diena, anot etnologų – įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams. Tai – paskutinė rudens šventė. Ganymo sezono pabaigą žmonės anuomet pažymėdavo įvairiomis apeigomis, burdavo, ar greit ateis žiema. Baltas ožys tapdavo tarpininku tarp dieviškojo ir žemiškojo pasaulių, buvo manoma, kad jis gali priartinti žiemą ir savo elgesiu išduoti apie ateitį. Pasak lietuvių tradicijų žinovų, Ožio diena buvo itin svarbi piemenėliams, nes prisnigus jiems prasidėdavo savotiškos atostogos, nebereikėdavo tęsti ganiavos: piemenėliai galėdavo pailsėti, prie šilto „pečiaus“ pasišildyti, šiltos putros sočiai prisisrėbti. Šią šventę ketvirtus metus iš eilės švenčia ir Utenos vaikų lopšelio-darželio „Želmenėlis“, puoselėjančio senąsias tradicijas, ugdytiniai.

Žvarbią rudens priešpietę vaikų lopšelio-darželio kiemelyje susirinkę vaikai, lydimi vyresniojo muzikos pedagogo Valdo Laurinavičiaus, šoko, dainavo ir kvietė žiemą. Šventės simbolis – balta ožka – buvo papuoštas įvairiaspalvėmis skiautėmis ir apvainikuotas žolynų vainiku. Iš didžiausių vaikų būrio buvo išrinkti du piemenukai. Tariant žiemą kviečiančius žodžius piemenukai ožką tris kartus apginė aplink beržą, o tada stebėjo, kur link ji žiūri. Ožka žiūrėjo pietų kryptimi, todėl V. Laurinavičius konstatavo, kad žiema, ko gero, ateis negreit arba jos visai nebus. Taip pat piemenys patikrino, ar nesuprakaitavęs ožkos kailis, ar neašarotos jos akys – ar pakankamai nuoširdžiai buvo prašyta žiemos. Baigus apeigas visi vaikai puolė apžiūrinėti ir glostyti ožką, o ji maloniai leidosi taršoma, nes tuo metu kramsnojo jai paruoštus skanėstus.

Ožkos savininkas Alvydas Laurinavičius iš Kvyklių pasakojo, kad jau ne pirmus metus į šią ugdymo įstaigą veža ožką, o ir laiko ją, galima sakyti, vien dėl šios atrakcijos. Įdomu, kad ožka atkeliavo vežama ne kokioje specialioje transporto priemonėje, o paprastame AUDI automobilyje, patalpinta tarp galinės ir priekinės sėdynių. Šeimininkas šypsojosi, kad ožka jaučiasi gal kiek nejaukiai, bet vis tiek mielai leidžiasi vaikų glostoma ir kalbinama. Vaikai mielai stebėjo gyvulį – darželinukės Miglė, Kotryna ir Estela džiaugėsi balta ožkyte ir sakė, kad gyvos anksčiau nėra mačiusios.
Darželio direktorė Sigita Balčiūnienė svarstė, kad šios šventės nebešvenčia tikriausiai niekas Lietuvoje, vien tik vaikų lopšelis-darželis „Želmenėlis“, prijaučiantis etnokultūrai, ir prisiminė, jog anksčiau šiai šventei bandė pasigaminti netikrą ožį. Direktorė prisipažino, kad įspūdis tikrai buvo ne toks, kaip matant gyvą ožką, todėl ir ieškojo, ko galėtų paprašyti paskolinti tikrą rudens palydėtuvių simbolį. „Tikriausiai nebešvęstumėme ir rudens palydų, jei nebeatvežtų ožkos, nes mums nereikia dirbtinumo ir vaidybos“, – sakė įstaigos vadovė ir pridūrė, kad ne šiaip sau kviečiasi žiemą – visi darželio darbuotojai ir vaikai labai laukia sniego, kad galėtų važinėtis nuo specialiai tam darželio teritorijoje supilto kalniuko.
Kad žiema greičiau atkeliautų, darželio „gaspadinės“ vaišino visus susirinkusiuosius karštomis bulvėmis su lupenomis, kurias vaikai ir jų auklėtojos su malonumu suvalgė.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Aktualijos

Featured

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas

Krašto žinios