Praėjus šventiniam laikotarpiui ir padėjus kalėdines dovanas į šalį tradicinės karatė klubo „Danas” sportininkai ir jų tėvai skyrė savo laiko ir jėgų gražiai akcijai – padėjo senyvo amžiaus žmonėms. Apie šią iniciatyvą pasakojo klubo „Danas” įkūrėjas ir mokytojas Norbertas Motiejūnas.

Kaip kilo mintis rengti tokią akciją?

Labai dažnai girdime, kad senoliai gauna mažą pensiją, sunkiai pragyvena, neturi palaikymo ir panašiai. Dar gerokai prieš šventes kilo mintis, kad padejuoti, kaip pensininkams blogai, galim visi, bet taip pat galim padaryti kažką gera, prisidėti net menku darbeliu, kuris senukui atrodo kaip stebuklas. Taip ir kilo mintis, kad mes tikrai galim pradžiuginti senus žmones ir tam nereikia didelių finansų.

Ar buvo sunku akciją įgyvendinti ir kaip sekėsi viską suplanuoti?

Žmonėms dar sunku suprasti, kad be jokio atlygio ar naudos gavimo gali kažką padaryti. Užsienyje žmonių socializacija yra stipresnė, jiems tai nėra naujiena. Jei miestelyje vyksta varžybos, renginys, tai visi stengiasi dalyvauti, kad palaikytų vieną ar kitą idėją. Jei klubas dalyvauja varžybose, tai visa klubo atributika būna išgraibstyta, nes žmonės supranta, kad taip palaiko savo klubą, savo vaikus, patys save. Lygiai taip pat yra ir su pagyvenusių žmonių iniciatyvomis. Manau, užaugsime ir mes Lietuvoje. Vis dažniau tenka sutikti žmones, kurie remia vaikų namus, labdaros akcijas jokių padėkos raštų. Paprasčiausiai arba tu nori ir palaikai, padedi, arba ne.
Žinosim, kad reikia labiau paspausti už senukus atsakingus asmenis, nes esam sulaukę ne vieno atsakymo, kad pagalbos nereikia. Labai džiugu girdėti, jei iš tikrųjų taip yra, o ne kažkas patingėjo truputį daugiau pasidomėti.

Sakot, kad atlygio nereikia, bet kai kas gali Jūsų interviu laikyti kaip reklamą?..

Labai gerai. Kuo daugiau tokių reklamų, tuo daugiau gerų darbų, laimingesnių žmonių, supratingesnio jaunimo. Galvojau niekam apie tai nesakyti, bet talkos metu išsikalbėjom su suaugusiais ir man kilo mintis, kodėl mes tylim, kai darom kažką tikrai gražaus, kur iniciatyvus jaunimas netingi per atostogas kažkur nuvažiuoti, turiningai praleisti laiką, truputį pavargti. Todėl ir reklamuojamės, kad kitą sykį prisijungtų dar daugiau žmonių, jaunimo, suaugusių. Gal po kelių ar keliolikos metų Utenos rajone gyvens tik laimingi senyvo amžiaus žmonės, o po keliasdešimt metų – mes būsim laimingi.

Kaip reagavo jaunimas, juk darbas nėra iš lengvųjų?

Savo klubo sportininkais didžiuojuosi seniai. Aš juos esu patikrinęs ne vienoje situacijoje. Čia buvo dar viena nauja sritis. Jaunesnieji pavargo greičiau, vyresni atsilaikė tikrai šauniai. Manau, kad svarbiausia, jog nuo mažumės suprastume, matytume gyvenimo visumą – kai suaugę kartu su vaikais dirba, pramogauja, sustoja nuo bėgimo, o ne tik džiaugiasi padovanoję ir gavę dovanų po eglute. Tokių darbų, iniciatyvų rezultato mes negalime įvertinti šiandien, paliekam tai ateičiai. Tik kaip treneris, tėvas galiu pasakyti, kad jokie žodžiai neveikia taip, kaip pavyzdys. O mūsų tikslas, kad aplinkui būtų kuo galima daugiau gražių pavyzdžių.

Ką nuveikėt?

Susisiekę su Tauragnų seniūnijos seniūnu gerb. Alvydu Danausku išsiaiškinome, kad reikalinga pagalba močiutei su malkų ruoša. Seniūnas pats ėmėsi iniciatyvos nupjauti medžius, o mūsų komanda turėjo padaryti visa kita: sunešti šakas, surinkti ir sukapoti supjautas kalades, vaikai sukapotas malkas turėjo nugabenti iki močiutės namų ir padedami suaugusių sukrauti į malkų rietuvę. Taip viską ir padarėm. Seniūnas pasakojo, kad jam vienam dirbant tekdavo nemažai laiko užtrukti prie vieno ar dviejų nupjautų medžių, o mes per porą valandų viską sutvarkėm. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šventinės nuotaikos kūrimo.

Kokie planai ateičiai?

Mes ir toliau vykdysim panašią veiklą, lauksim daugiau prisidedančių ar inicijuojančių žmonių, jaunimo, vaikų. Mėgstu posakį, kuris atsirado žygiuose po kalnus, kad didelį žygiai prasideda nuo mažų žingsnelių.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lauris VAINAUSKAS