Įlipa žmogelis į traukinį, susiranda savo kupė, įeina – o ten jau vienas sėdi. Kažkoks atsipalaidavęs, įsmeigęs akis į priešingą sieną. Žmogelis atsisėdo, išsiėmė knygą ir pradėjo skaityt. O bendrakeleivis net nekrustelėdamas sėdi ir vėpso į sieną buku žvilgsniu.
Neskubėdamas sako:
– Gal... Gal... Gal galėtumėte... Man atsegti viršutinę sagą? A?
Žmogelis greitai padėjo knygą, atsegė jam viršutinę apykaklės sagą.
– O... Gal... Gal galite paduoti mano lagaminą nuo lentynos? A?
Žmogelis pašoko, padavė lagaminą.
– Gal... Gal galėtumėte iš lagamino išimti sumuštinį?
Žmogelis išėmė sumuštinį.
– Aha... Gal... Na... Tai gal tą sumuštinį man į burną įdėtumėte? A?
Žmogelis įdėjo sumuštinį į burną bendrakeleiviui. Tas jį tuojau pat sužiaumojo.
Žmogelis neiškentęs klausia:
– Klausykit, o kas jums yra?
– Man?.. Man – atostogos.

Vienas jūreivis nusprendė pasidaryti tatuiruotę. Jam ant nugaros ištatuiravo pasaulio žemėlapį. Kartą jis susirgo ir atėjo pas gydytoją.
– Tai kur jums skauda? – paklausė gydytojas.
– Brazilijoje...

Mergina, grįžusi iš povestuvinės kelionės, skambina motinai:
– Mama, aš labai laiminga...
– Įdomu, pasakok greičiau.
– Na, klausykis: vakar pirmą kartą paruošiau vyrui pietus.
– Tikiuosi, pasisekė?
– Dar ir kaip. Jis nusprendė pasamdyti virėją.

Jaunuolis sako savo motinai:
– Mama, šiandien manęs ateis aplankyti trys merginos, o vieną iš jų aš vesiu. Tu pabandyk atspėti, kuri iš jų bus mano žmona.
Po to, kai merginos jau išėjo sūnus ir klausia:
– Na, kuri, kaip tu galvoji?
– Čia ir taip viskas aišku – ta, kuri sėdėjo viduryje.
– Oho! Ir kaip tu tą supratai?
– Oi, intuicija – ji jau dabar mane erzina.

Kontoroje pasikeitimai – naujas direktorius.
Surenka visus ir griežtu tonu sako:
– Tai va, ta tvarka, kuri buvo, netinkama. Dabar bus naujas darbo grafikas.
Pirmadienį – nedirbame. Ilsimės po savaitgalio. Antradienį – ruošiamės darbui.
Trečiadienį – dirbame. Ketvirtadienį – ilsimės po trečiadienio darbo dienos.
Penktadienį – nedirbame, ruošiamės išeiginėms. Viskas visiems aišku?
Vienas, sėdintis salės gale, atsargiai kelia ranką.
– Kas neaišku?
– Ir ilgai mes taip trečiadieniais arsime?..

Kabinetas vienoje Utenos įmonėje. Sėdi du vadybininkai.
Vienas sako:
– Klausyk, Jonai, mes jau dvejus metus dirbam be atostogų... Kažką reikia sugalvoti.
Kitas vadybininkas:
– Aš turiu puikią idėją!
Atsistoja, nueina prie lango, pasikabina ant užuolaidų karnizo ir kaba žemyn galva...
Įeina direktorius. Nustebęs klausia:
– Ką tu čia darai?
– Aš dabar esu lemputė, todėl ir kabu.
– Oi, persidirbai, tau reikia atostogų! Pailsėk dvi savaites.
Tas susikrauna daiktus ir išeina. Jo kolega irgi kraunasi daiktus.
Direktorius:
– O tu kur susiruošei?
Vadybininkas:
– Tai ką, aš dabar be šviesos turėsiu dirbti?

Paveikslų galerijoje:
– Štai – paveikslas, kuriame vaizduojama graži, saulėta vasaros diena. Paveikslo pavadinimas – „Kvailiai".
– O kurgi kvailiai?
– O kvailiai tokiu gražiu oru po muziejus vaikšto...

Viename Sėlių gatvėje esančiame daugiabutyje gyvenanti smalsi kaimynė Genovaitė pro langą šaukia kitai kaimynei:
– Birute!
– Kas yra, Genovaite?
– Tu ką, susirgai?
– Ne. Kodėl taip pagalvojai?
– Ką tik mačiau, kaip iš tavo namų išėjo gydytojas.
– Genovaite... Vajė... Vajė... Iš tavo namų kas antrą dieną išeina karininkas, bet aš per visą Uteną nerėkiu, kad karas prasidėjo!

Petras nuėjo į odontologijos kabinetą. Ten susitiko seną mokyklos draugę Onutę. Jiedu pasišnekėjo ir ruošiasi taisyti Petro dantį. Petras atsisėdo į paciento kėdę. Onutė pasiima didžiausią grąžtą ir sako Petrui:
– Atsimeni, kai tu vaikystėje už kasų man tampei?

Inspektorius iš ministerijos atvažiavo į mokyklą tikrinti švietimo lygio. Užėjo į istorijos pamoką. Pabuvo, paklausė, kai ką pasižymėjo.
Mokytoja inspektoriaus teiraujasi:
– Na, kaip?
– Lyg ir viskas gerai. Tik turiu jums, vaikai, vieną klausimą. Kas paėmė Bastiliją?
Vaikai pradėjo šurmuliuoti ir po kiek laiko atsakė, kad jie tikrai neėmė. Mokytoja irgi paliudijo, kad vaikai negalėjo paimti.
Nuėjo inspektorius pas direktorių.
Mokyklos vadovas klausia:
– Na, kaip?
– Lyg ir viskas gerai, tik kai paklausiau, kas paėmė Bastiliją, tai vaikai atsakė, kad tikrai neėmė. Tam pritarė ir istorijos mokytoja.
Direktorius sako:
– Žinote, nerimti toje klasėje vaikai. Mokytoja – taip pat. Galėjo jie ir paimt.
Grįžo inspektorius į ministeriją. Ministras teiraujasi:
– Na, kaip sekėsi?
– Lyg ir viskas gerai, tik kai paklausiau, kas paėmė Bastiliją, tai vaikai sakė, kad tikrai neėmė. Mokytoja taip pat patvirtino, kad vaikai negalėjo paimti. Na, o direktorius sakė, toje klasėje nerimti vaikai ir mokytoja. Galėjo jie ir paimt.
Ministras:
– Aš gi perspėjau, kad prabangių daiktų į komandiruotes nesivežiotumėt!

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:99
Vakar apsilankė:3811
Šią savaitę apsilankė:21813
Šį mėnesį apsilankė:50580
Viso (nuo 2015-02-16):9313542
Šiuo metu naršo:
58
2018-12-15
MENŲ KALVĖ - Utenos regiono kūrėjai ir jų darbai!